Priemonės tarptautiniam saugumui užtikrinti antrojoje scholastinėje filosofijoje
Lietuvių katalikų mokslo akademija |
| Date Issued |
|---|
2006 |
Straipsnyje analizuojamos tarptautinio saugumo ir taikos tarp tautų užtikrinimo bei išsaugojimo priemonės, pasiūlytos antrosios scholastikos (XVI–XVIII a.) klasikų F. de Vitorijos ir F.Suareso teisiniuose-politiniuose veikaluose. Šie dalykai daugiausiai tiriami lyginamuoju doksografiniu metodu. Akcentuojama, kad de Vitorijos ir Suareso pažiūros artimos H.Grocijaus tarptautinės teisės teorijai. Prieinama prie išvados, kad tarptautinės teisės normos, o ypač pagrindinės tautų ir valstybių teisės, antrojoje scholastikoje laikytos pamatiniu tarptautinio saugumo garantu. Pažeidus šias normas, tėra du esminiai būdai, kaip atkurti taiką ir saugumą: tai derybos arba – jei šios neduoda jokių teigiamų rezultatų – teisėtas karas. Dauguma tų principų tebėra aktualūs ir mūsų dienomis.
The article discussed the methods to secure and preserve international peace and security proposed in the legal - political works of the classics of the second scholasticism (16th - 18th c.) F.De Vitoria and F.Suarez. While investigating these matters the comparative doxographic method is mostly applied. The closeness of the views of de Vitoria and Suarez to the international law theories of Hugo Grotius is stressed. The conclusion is made that the norms of international law, especially the fundamental rights of nations and states, are considered by the proponents of the second scholasticism to be the fundamental guarantee of international security. If these norms are violated two essential roads to restore peace and security are proposed: negotiations or - if these do not provide any positive results -justifiable war. The majority of the principles still remain relevant today.