Baudžiamojo proceso atnaujinimas kaip priemonė, įgyvendinanti restitutio in integrum

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamos teisinės priemonės, kuriomis valstybės vykdo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Pats Europos Žmogaus Teisių Teismas tokias priemones yra suskirstęs į individualias ir bendrąsias bei dėl jų yra pareiškęs savo nuomonę ne viename sprendime. Pareigą valstybėms atsakovėms vykdyti minėto teismo sprendimus numato Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 46 straipsnis. Jeigu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, Teismui konstatavus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ar jos protokolų pažeidimus, nebūtų vykdomi, netektų prasmės ir minėto Teismo atliekamas Konvencijos aiškinimas bei joje deklaruojamos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos mechanizmas. Kaip viena iš veiksmingiausių teisinių priemonių, kuriomis įgyvendinamas principas restitutio in integrum, straipsnyje nagrinėjamas baudžiamojo proceso atnaujinimas. Pateikiamos Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų nuostatos, kuriose aptariama minėta procedūra. Analizuojama taip pat Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. (2000) 2, siūlanti valstybėms savo nacionaliniuose įstatymuose reglamentuoti proceso atnaujinimą arba sprendimų peržiūrėjimą reglamentuojančias nuostatas tais atvejais, jei Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė Konvencijos arba jos protokolų pažeidimus. Be to, nemažai dėmesio skiriama pagrindų, dėl kurių galima atnaujinti Lietuvoje baudžiamąjį procesą Baudžiamojo proceso kodekso XXXV skyriaus nustatyta tvarka, analizei. Išsakoma ir dabartinės tokių pagrindų reglamentacijos kritika bei teikiami pasiūlymai patobulinti Baudžiamojo proceso kodekso 456 ir 457 straipsnius. Kaip minėta, pasitelkiama gausi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuri iki šiol straipsnyje aptariamu aspektu Lietuvoje buvo mažai nagrinėta.