Public sector management as a development problem in the countries of Southeast Europe

In the period of nearly three decades of post-socialist transition in the countries of Southeastern Europe (SEE), there were numerous synergistic, destructive and anti-developmental hindering institutional factors that directly caused the creation of social and economic insecurity. Many developmental problems, as well as social, economic and institutional deformations, have generated a lasting and deep crisis. This paper analyzes the basic deformations of public sector management, which has emerged as a driving force for all development problems in the SEE countries. It starts with two assumptions: first, weak and slow institutional changes were deliberately programmed by the nomenclature of government, in order to eliminate institutional competition and affirmation of the quasi-institutional monism of neoliberal type, which have enabled the substitutive development of the so-called alternative institutions; and second, highly interest-oriented motives of the government nomenclature have been the main cause of ignoring rational recommendations by representatives of non-institutional economic theories.

Per beveik trijų dešimtmečių perėjimo iš post-socialistinės sistemos laikotarpį Pietryčių Europos valstybėse, šalyse vyko daugybė sinergetinių, destruktyvių ir plėtrą trukdančių institucinių veiksnių, kurie tiesiogiai prisidėjo prie socialinio ir ekonominio nesaugumo. Daugelis vystymosi problemų, tokių kaip socialinės, ekonominės ir institucinės deformacijos, sukėlė ilgalaikę ir gilią krizę. Šiame straipsnyje yra analizuojamos esminės viešojo sektoriaus valdymo deformacijos, kurios pasitarnavo kaip varomoji jėga visoms vystymosi problemoms Pietryčių Europos valstybėse. Straipsnis prasideda dvejomis prielaidomis: pirmoji yra ta, kad silpni ir lėti instituciniai pokyčiai buvo sąmoningai užprogramuoti pagal vyriausybės nomenklatūrą, siekiant panaikinti institucijų konkurencingumą ir įtvirtinti neoliberalinio tipo kvazi- institucinį monizmą, kuris leido pakaitinę plėtrą taip vadinamoms alternatyvioms institucijoms; ir antroji prielaida yra ta, kad labai orientuoti į interesus valstybės nomenklatūros motyvai buvo pagrindinė neinstitucinių ekonominių teorijų atstovų racionalių rekomendacijų ignoravimo priežastis.