Pilietybė ir socialinė atskirtis šiuolaikinėje Europoje
| Author | Affiliation |
|---|---|
Taljūnaitė, Meilutė |
| Date |
|---|
2004 |
Analizuojama pilietybė įsitraukimo–atskirties (inclusion–exclusion) prasme ir jos ryšys su socialine atskirtimi. Pilietybės teisinis apibrėžimas pagal kilmę yra atskirtį nusakanti dimensija: apibrėžiant, kas yra laikomi piliečiais, iš tiesų pasakoma, kas negali jais būti. Šios atskirties ribos įvairiose šalyse skiriasi kaip skiriasi jų vykdoma pilietybės politika. Tai įgalina vienų šalių vykdomą pilietybės politiką vertinti kaip orientuotesnę į socialinės atskirties mažinimą, palyginti su kitomis šalimis. Analizuojant socialinės atskirties sampratos istorinę kilmę daroma išvada, jog šie reiškiniai tirti įvairiais laikotarpiais, tik kitaip vadinti, o svarbiausia, jie visada buvo siejami su socialinių grupių formavimusi.
Social exclusion has become more widely used in the context of an increase in unemployment (particularly long-term unemployment); as a descriptor of a variety of disadvantaged groups at risk of exclusion: long-term unemployed, lone parents, elderly people, poor families, people with a physical or mental disability, less qualified people, nomads and gypsies. Various attempts to emphasize and describe socially vulnerable groups in a transforming society are made. There are various aspects and criteria to emphasize and describe vulnerable groups (e.g., in the context of wealth and income distribution, employment and education, asocial and high risk families, mortality and morbidity, etc.). “Traditionally” the authors mention the following as the socially vulnerable groups: marginal position on the labour market; unable to get work after finishing school; long-term sickness; insecure and temporary jobs.