Teismai okupuotoje Lietuvoje

Penkiasdešimt metų Lietuvoje trukęs sovietų ir nacių okupacijos laikotarpis pasižymėjo kardinaliais teisingumo sistemos pokyčiais. 1940 m. sovietai likvidavo lietuviškus teismus, imitavę rinkimus įsteigė sovietinius teismus bei represavo nepriklausomos Lietuvos teisėjus. Svarbiausiu reikalavimu naujiems teisėjams tapo lojalumas komunistų partijai, todėl teisinis išsilavinimas nebebuvo būtinas. Pasitelkęs politinę demagogiją ir įvedęs institucinę bei politinę teismų kontrolę, sovietinis režimas realaus teisėjų nepriklausomumo neužtikrino. Pirmosios okupacijos metais negalėdami pasikliauti nepatyrusiais LTSR bendrosios kompetencijos teismų teisėjais, sovietai savo valdžią Lietuvoje stiprino remdamiesi itin plačia TSRS Aukščiausiojo teismo ir TSRS specialiųjų teismų jurisdikcija bei Ypatingaisiais pasitarimais – senojoje rusų teisėje gilias šaknis turinčiomis dažniausiai iš trijų narių sudarytomis administracinėmis institucijomis, skirtomis operatyviam politinių bylų nagrinėjimui ne teismo tvarka. Lietuvoje veikusios tokios „troikos“ ženkliai prisidėjo prie daugelio aktyvesnių krašto žmonių represavimo. Raudonajai armijai 1944 m. vėl užėmus Lietuvos teritoriją, nacių okupacijos metais iš dalies atkurti lietuviški teismai buvo galutinai sunaikinti ėmus iš naujo komplektuoti sovietinių teismų sistemą, kurioje nuolat daugėjo sovietizuotą teisinį išsilavinimą įgijusių ir partijos nariais tapusių asmenų. 1951–1953 m. nepasiteisinus suskirstymo sritimis sistemai ir jose įsteigtiems keturiems sričių teismams, visą okupacijos laikotarpį, išskyrus 1951–1953 m., Lietuvoje veikė dviejų pakopų bendrosios kompetencijos teismai: liaudies teismai ir Aukščiausiasis teismas. Reokupacijos pradžioje šiems teismams buvo keliami ypatingi politiniai uždaviniai, glaudžiai susiję su sovietinės santvarkos stiprinimu Lietuvoje: užtikrinti žemės ūkio pertvarkų įgyvendinimą, garantuoti socialistinės ekonomikos ir valstybės alkoholinių gėrimų monopolio apsaugą bei stiprinti kovą su tautiniu pasipriešinimu. Pokario metais teisėjų pastangos sušvelninti sovietinę baudžiamąją politiką gyventojų atžvilgiu buvo iškart užgniaužtos. Po Stalino mirties 1953 m. siekiant reabilituoti partijos autoritetą imtasi priemonių pašalinti grubiausius teisės pažeidimus ir užkirsti kelią tolesnei savivalei. Tačiau pokyčiai sovietinėje teisinėje sistemoje buvo fragmentiški arba trumpalaikiai, o neretai net nepradėti įgyvendinti ar likę tik regimybe. Nors politinių bylų nagrinėjimo sistemos destalinizacija iš dalies ir buvo įvykdyta, tačiau dauguma pokyčių LTSR bendrosios kompetencijos teismų veikloje reiškė ne sistemos liberalizavimą, o tik kitokių formų kontrolės įvedimą. Valdant N. Chruščiovui, viena vertus, partija, siekdama reabilituotis, pradėjo propaguoti naujus vadinamojo socialistinio teisingumo vykdymo principus, t. y. kad visi piliečiai prieš įstatymą yra lygūs ir kad teisėjai sprendimus priima klausydami tik įstatymo, kita vertus, komunistų partija siekė išlaikyti lyderio vaidmenį visuomenėje, todėl politinis spaudimas teisėjams neišnyko. Nesikeičiant visuomeniniams santykiams, ambicingas partijos tikslas pasitelkus tuometinės milicijos rėmėjus (draugovininkus) ir draugiškuosius teismus galutinai sunaikinti nusikalstamumą taip pat liko neįgyvendintas. Totalitarinėje visuomenėje šie institutai tapo tik dar viena priemone standartizuojant privatų asmenų gyvenimą. Vadinamuoju stagnacijos arba tuomet deklaruotu „brandaus socializmo“ laikotarpiu socialistinio teisėtumo programa buvo darkart atnaujinta, o reformos, vykdytos LTSR bendrosios kompetencijos teismuose, vėlgi buvo tik imitacinės. Sparčiai blogėjant ekonominei padėčiai pagrindiniu bendrosios kompetencijos teismų sistemos uždaviniu tapo ekonomikos sistemos apsauga, iš teismų nuolat reikalaujant skirti kuo griežčiausias bausmes. Skirtingai negu N. Chruščiovo valdymo metais, valdant L. Brežnevui, partijos spaudimas teismams tapo daugiau susijęs su privačiais interesais, asmeniniu kerštu ar susiformavusių naudingų santykių apsauga negu su politiniais tikslais. Iki 1985 m. politinė korupcija didino visuomenės nusivylimą teisine sistema, todėl pagrindinis uždavinys pirmaisiais M. Gorbačiovo valdymo metais buvo pasitikėjimo valstybinėmis institucijomis, pirmiausia teismais, atstatymas. Lietuva, kurios politiniame gyvenime 1988 m. birželį susikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui įvyko esminis lūžis dėl krašto ateities, teismų sistemą ėmėsi pertvarkyti savarankiškai.

Period of the Soviet and Nazi occupation which lasted 50 years in Lithuania is characterised by dramatic changes in the system of justice. In 1940, the Soviets abolished Lithuanian courts established Soviet courts, by way of imitated election and repressed judges of Independent Lithuania. The key requirement for new judges was loyalty to the Communist Party; for this reason, no legal education was required. By use of political demagogy and by introduction of institutional and political control of courts, the Soviet regime failed to ensure real independence of judges. Unable to rely on unexperienced judges of the courts of general competence of the Lithuanian Soviet Socialistic Republic (LSSR) during the first years of occupation, the Soviets reinforced their authority in Lithuania on the basis of the particularly broad jurisdiction of the Supreme court and special courts of the Union of the Soviet Socialist Republics (USSR) as well as Special Counsels – administrative bodies which have deep roots in the old Russian law, most often composed of three members, designed for expedient consideration of political cases out of court settlement. These “troika’s” in Lithuania considerably contributed to increasingly active repression of many people of Lithuania. When the Red Army occupied the territory of Lithuania again in 1944, the Lithuanian courts which were partly restored during the Nazi occupation were completely destroyed and a new “construction” of the Soviet judicial system, which continuously grew admitting persons who gained sovietised education in law and were members of the Party, started. When in the period from 1951 to 1953 the system of division into regions and establishment of four regional courts in these regions failed, the entire period of occupation, except for the years from 1951 to 1953, saw the functioning of two-stage courts of general competence in Lithuania: the People’s courts and the Supreme court. At the beginning of the re-occupation, these courts had extraordinary political tasks which were closely related to the reinforcement of the Soviet regime in Lithuania: to ensure the implementation of agricultural reorganisations, to guarantee the protection of the socialist economy and the national monopoly of alcoholic beverages as well as to strengthen the fight against national resistance. In the post-war period, the effort of judges to mitigate the Soviet punitive policy towards the population was immediately suppressed. After Stalin’s death in 1953, to rehabilitate the authority of the party, measures were taken to remove gross violations of law and prevent further lawlessness. However, changes in the Soviet judicial system were fragmented and short-term, and often even did not see the start of implementation or were used only for show. Although the de-Stalinisation of the system of political case investigation was implemented in part, most changes in the activity of the LSSR courts of general competence meant not the liberalisation of the system but simply the introduction of different forms of control. During Khrushchev’s reign, on the one hand, seeking to rehabilitate itself the party started advocating new principles of the so-called socialistic justice dispensation, i.e. to establish that all citizens are equal before the law and that judges pass verdicts solely on the basis of law; on the other hand, the Communist Party sought to retain its leading role in the public, for this reason, the political pressure on judges continued. Without any changes in the public relationship, the ambitious goal of the Party to completely eliminate crimes by use of the then supporters of the Militsiya and the amiable courts was not reached. In the totalitarian society, these institutes served as one more tool to standardise people’s private lives. During the period of the so-called stagnation or the then called “mature socialism”, the programme of “socialist legitimacy” was renewed again, and the reforms which were carried out in the LSSR general competence courts were designed again only for imitation. With the rapidly deteriorating economic situation, the main task of the judicial system of general competence was the protection of the system of economy by demanding that courts continuously impose the strictest punishments possible. Unlike during the years of Khrushchev’s reign, under the reign of Brezhnev the Party’s pressure on courts was related to private interests, means of personal revenge or protection of established beneficial relationship rather than to political goals. Until the year 1985, political corruption increased the society’s disappointment with the judicial system; for this reason, the main task of Mikhail Gorbachev as a leader was restoration of trust in state institutions, first of all, courts. In June 1988, when the Reform Movement of Lithuania was developed, and breaking point with regard to the country’s future was reached, Lithuania started reorganising its judicial system on its own.