Apie du ežerus: Miguelio de Unamuno ir Donaldo Kajoko romanai
| Date |
|---|
2014 |
Straipsnyje analizuojami du XX a. Europos literatūros prozos tekstai: ispanų rašytojo Miguelio de Unamuno „Gerasis šventas Manuelis, kankinys“ (1930) ir lietuvių rašytojo Donaldo Kajoko „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012). Tekstuose aptinkamos analogiškos intraistorinio laiko ir erdvės sampratos. Intraistorinis laikas pasižymi „mažųjų“, kasdienybės istorijų akcentavimu, tekstuose ardoma gamtamokslinė erdvės ir laiko perskyra, pereinama nuo linijinio prie ciklinio laiko ir neapibrėžtų erdvių, glaudžiai susijusių su protagonistų būsenomis. Abiejuose tekstuose laiko ir erdvės transformacijas laiduoja ežeras, tampantis nepriklausomai veikiančiu elementu. Kajoko romano laikas yra komplikuotas mažiausiai keliais aspektais: Gabrielius atkeliauja dabarties laiku į dvarą, kuriame galės vykdyti giminaičio palikimą; t. y. Gabrielius per dabartį aktualizuos praeitį su intencija į ateitį. Tai atitinka tiek M. de Unamuno „Gerojo švento Manuelio, kankinio“ intraistorinę laiko sampratą, tiek H. Bergsono laiko teorijos idėjas. Išsamūs esybių ir nesybių aprašymai Kajoko romane atlieka labai svarbią intraistorinio laiko gyventojų funkciją: jie pasirodo netikėtai, sutrikdydami įprastinę laiko tėkmę. Taip laužoma realybės / anapusybės skirtis kaip ir pati dirbtinė erdvėlaikio samprata. Abiejuose tekstuose regimas veikėjo išsikūnijimo procesas: iš esmės tokia situacija ir patirtis nėra žmogiška, o labiau dieviška, transcendentinė. Ryškios Kajoko protagonisto paralelės su M. de Unamuno... [toliau žr. visą tekstą]
The article analyses two prose texts of the 20th century literature: Spanish writer’s Miguel de Unamuno’s novel “Good Saint Manuel, Martyr” (1930) and Lithuanian writer’s Donaldas Kajokas’ novel “The Lake and Other Accompanying Persons” (2012). There are similar intra-historic time and space concepts in the above mentioned texts. The intrahistoric time consists of paying more attention to little everyday life stories. The classical scientific space and time division is being disturbed in the texts. The texts show the progress from linear to cyclical time, the indefinite spaces are closely related with the inner states of protagonists. The lake is the main element which mediates the described changes in the texts and it becomes a completely independent character in the development of both novels. The texts establish a clear contrast between the city-progress time and spaces and the intra-historic, slow, provincial time and spaces. The first one is evaluated as worse than the second one. The expanded descriptions of the small characters which are called beings and not beings in Kajokas’ novel have a very important role in the whole context: these personages come onto the stage unexpectedly and this way disturb and modify the common flow of time in the novel. The modification of time flow is one of the most important intrahistoric time peculiarities. In both texts we can notice the process of body abandonment in two main characters. This is a completely transcendent experience... [to full text]