Paspartinta pažeidimų nagrinėjimo procedūra pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 260 straipsnio 3 dalį: daugiau aiškumo iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2020 |
. Siekiant paskatinti valstybes nares laiku į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, Lisabonos sutartimi buvo sukurta nauja priemonė, suteikusi Europos Komisijai galimybę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) ir greta deklaratyvaus konstatavimo, jog valstybė narė pažeidė savo įsipareigojimus, iškart prašyti skirti pažeidimą padariusiai valstybei narei finansines sankcijas. Prireikė bemaž dešimtmečio, kad ESTT pritaikytų minėtą priemonę įtvirtinusią Sutarties nuostatą ir pateiktų pirmąsias jos taikymo gaires. Straipsnyje analizuojama, kaip Europos Komisija aiškino šios priemonės taikymo sritį ir kaip šia priemone naudojosi, kokios priežastys sąlygojo itin ilgą ESTT tylėjimą bei kokią įtaką ESTT pateikti išaiškinimai turės Komisijos suformuotai praktikai ir valstybių narių institucijoms, atsakingoms už ES teisės įgyvendinimą.
In order to induce the Member States to transpose EU directives on time, the Lisbon Treaty introduced a new instrument allowing the European Commission to apply to the Court of Justice of the European Union (CJEU), asking the Court to impose financial sanctions on the defaulting Member state at the stage of first infringement procedure, instead of a mere declaration of state’s failure to fulfil obligations. It took almost a decade for the CJEU to apply the Treaty provision that entrenched the said instrument and provide first guidance on its application. This article analyses the European Commission’s interpretation of the scope of the instrument and its practical use, the reasons for the CJEU’s prolonged silence and the impact of the CJEU’s interpretations on the Commission’s practice and the Member States’ authorities responsible for enforcing EU law.