Sutartinė atsakomybė: grįsta kalte ar be kaltės?
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2011 |
Straipsnyje nagrinėjama kaltės kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos reikšmė, siekiant atsakyti į klausimą, ar kaltė yra būtina sutartinės atsakomybės sąlyga, ar atsakomybė yra griežta (be kaltės). Daroma išvada, kad nors pagal Lietuvos teisės išeities poziciją, analogišką didžiajai daliai kontinentinės teisės tradicijos valstybių, sutartinė civilinė atsakomybė kyla už kaltę, esti daugybė šios pagrindinės taisyklės išimčių, savo svoriu prilygstančių pagrindinei taisyklei. Pagrindžiama, kad atsakymą į iškeltą klausimą visų pirma lemia prievolės esmė – vienų prievolių atveju atsakomybė kyla už kaltę, kitų – be kaltės. Argumentuojama, kad Lietuvos pozityviosios teisės nuostata, įtvirtinanti verslininko sutartinę civilinę atsakomybę be kaltės, vaidina tik antraeilį vaidmenį sprendžiant dėl griežtos atsakomybės ar atsakomybės už kaltę taikymo. Atkreipiamas dėmesys, kad esti ribinių atvejų, kai atsakomybė už tai pačiai sutarčių rūšiai priskiriamos sutarties pažeidimą gali būti tiek griežta, tiek už kaltę. Pagrindžiama, kad esti atvejų, kai vieną prievolę sudaro skirtingo pobūdžio pareigos; tokiu atveju būtina aiškintis, kokia konkrečiai pareiga pažeista, nes už vienos pareigos pažeidimą atsakomybė kyla esant kaltei, už kitos – be kaltės.
As the Lithuanian CC does not contain any general rule indicating that the liability for breach of an obligation to produce a given result is strict, the author argues that liability of a businessman in breach of such an obligation is strict according to Article 6.200(4) of the CC, and that of a party that is not a businessman is based on fault. The author draws the attention to the fact that there are contracts constituting the borderland between strict liability and liability based on fault: the obligations of such contracts are complex and the breach of one duty might lead to strict liability, and of other – based on fault. The author makes the conclusion that, following the civil law systems and contrary to the common law systems and the regime implemented in the analysed compulsory and soft law international documents, Lithuanian law distinguishes the third type of obligations – obligations to guarantee. The breach of such an obligation results in the special type of liability – guarantee liability, which offers special remedies applicable without fault and in certain limited cases – compensation of damages, which requires fault. Systemic, teleological, document analysis and comparative legal methods have been used in the article.