Abipusio pripažinimo principo taikymo problemos laisvo prekių judėjimo plotmėje
| Author | Affiliation |
|---|---|
Aleskutė, Asta |
| Date |
|---|
2007 |
Šiame pranešime plėtojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuluotas ir Europos Komisijos aiškinamuosiuose Komunikatuose įtvirtintas abipusio pripažinimo principas. Pranešime taip pat pabrėžiamos problemos, susijusios su šio principo taikymu įgyvendinant laisvą prekių judėjimą tose srityse, kur nėra Europos Bendrijos lygmeniu suderintų priemonių. Abipusio pripažinimo principo nauda įgyvendinant laisvą prekių judėjimą yra plačiai vertinama dėlto, kad šio principo veikimas padeda išvengti prekybos kliūčių tarp valstybių narių daugybei prekių. Pažymėtina, kad įpareigojamasis šio principo laikymasis išplaukia iš Europos Bendrijos Steigimo Sutarties, kuri valstybėms narėms yra privaloma vykdyti, todėl valstybių narių diskrecija taikyti nacionalinės teisės aktus čia galima tik tuo atveju, kai pati Sutartis tiksliai numato tokią išimtį. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės linkusios apsaugoti savo nacionalines rinkas nuo kitų valstybių narių prekių importo į jas ir kad Europos Bendrijos Steigimo Sutartis vis dėlto numato šio principo išimtį, kur galima valstybių narių diskrecija, akivaizdu, kad kyla šio principo taikymo problemų. Kartu abipusio pripažinimo principo svarba suponuoja kalbėti apie šiais problemas, siekiant išvengti Sutarties pažeidimo atvejų ir galimos valstybės narės atsakomybės pagal Bendrijos teisę.
According to the mutual recognition principe, which has been established in the famous Cassis de Dijon case, a Member State cannot, in principle, prohibit the sale on its territory of goods which are lawfully produced and marketed in another Member State, even if those goods are produced to technical or qualitative descriptions that differ from those required of its own goods. The principle of mutual recognition plays an important part in the functioning of the internal market. Thanks to it, the free movement of products is possible in the absence of any Community harmonising legislation. The only exception to this principle are restrictions laid down by the Member State of destination, provided that these are justified on the grounds described in Article 30 of the EC Treaty, or on the basis of overriding requirements of general public importance recognised by the Court of Justice's case law. Unfortunately, the application of this principle contains particular problems.