Žmogaus orumas ir teisė į orumą teisinio personalizmo požiūriu
| Date |
|---|
2005 |
Jeigu orumu norime apibrėžti ką nors daugiau nei minėtų teisių visumą, o teisę į orumą vertinti kaip atskirą, savarankišką teisę šalia teisės į gyvybę, sveikatą, laisvę, tai šios logikos esame įpareigoti orumą sieti ir su asmens kultūriniu aktyvumu (pareigų vykdymu) ir teigti, kad bendrasis asmens vertingumas yra ne pats orumas, o tik teisinė prielaida jam atsirasti. 2) Individualizuotas, arba aktyvusis, asmens socialinis vertingumas, kurį susikuria pats asmuo pareigų artimui vykdymu, bet tik tokiu, kuris įpareigoja kitus asmenis (visuomenę) atlikti grįžtamąsias pareigas. Vykdydamas pareigas asmuo realiai įrodo savo tinkamumą gyventi visuomenėje ir tuo pagrindu kuria jau individualų savo socialinį vertingumą. Šis asmens vertingumas yra nauja paties as50 mens susikurta socialinė, psichologinė tikrovė, kaip asmenybės socialinio naudingumo (socialėjimo) prieaugis, kuris tampa pagrindu asmenis diferencijuoti vertybiškai (tinkamumo gyventi visuomenėje požiūriu). Taip pasididindamas savo vertę asmuo įgyja pagrindą reikalauti iš visuomenės oficialaus leidimo (teisės) savintis šią jo paties susikurtą socialinę tikrovę, kurią jis dabar nori vadinti savo individualiuoju socialiniu vertingumu arba trumpiau – orumu (vertybiniu pasikylėjimu) ir reikalauti, kad visuomenė šią jo susikurtą socialinę tikrovę pripažintų ir atitinkamai jos atžvilgiu elgtųsi. Pareigų vykdymu asmens susikurtas savo socialinės vertės pasididinimas tampa teisės į orumą objektu, o asmens ir visuomenės santykis dėl naudojimosi juo yra teisė į orumą. Taip asmens kultūrinio aktyvumo pagrindu žmogaus teisių kataloge susiformuoja dar viena savarankiška žmogaus teisė – teisė į orumą šalia kitų bendrojo asmens vertingumo pagrindu egzistavusių teisių.
But if speaking about dignity we mean something more than the above-mentioned rights as a whole and to treat the right to dignity as a separate, independent right besides the right to life, health, freedom..., so this logic obliges us to associate dignity with person's cultural activity (fulfilment of own obligations) and claim that general person's value is not dignity itself as it is just a legal assumption of its emergence. 2) Individualised or active social value of a person, which is created by a person himself/herself for fulfilment of his/her obligations to family members, but only in such a case, which obligates other persons (the society) to feedback obligations. Fulfilment of obligations really proves that the person properly lives in the society and on this base he/she creates his/her individual social value. This person's value is a new social, psychological reality created by the person himself/herself like a growth of person's social utility (getting more social), which becomes a base for differentiating persons in accordance with their value (in terms of their suitability for living in the society). With such subdivision of own value, the person has the reason to require an official authorisation (right) from the society to appropriate this social reality, which has been created by himself/herself, and which he or she wants to refer as his/her own individual social value or, if speaking in short, as dignity (valuable self-raise) and to require the society to acknowledge this social reality created by himself/herself and to behave properly in terms of him/her. With fulfilment of own obligations, subdivision of own social value created by a person becomes an object of the right to dignity, while due to its usage, the relation between the person and the society is the right to dignity.