Arabiškasis Ibn Rušdo peripatetizmas
| Author | Affiliation |
|---|---|
Lietuvos edukologijos universitetas |
| Date |
|---|
2009 |
Straipsnyje atskleidžiama arabų filosofijos įtaka lotyniškajai Vakarų Europai ir aptariama Ibn Rušdo filosofinių bei teologinių idėjų sklaida. Įkūrus Kordobos kalifatą, musulmonų teologai ir filosofai, komentuodami graikų mąstytojų tekstus, perdavė helenistinį paveldą krikščioniškajai kultūrai. Toledo vertėjų akademijoje į lotynų kalbą buvo išversti nauji, iki tol Europai nežinomi Aristotelio traktatai ir jų komentarai. Vienu garsiausių Aristotelio darbų komentatorių laikomas arabų mąstytojas Ibn Rušdas. Jis ne tik komentavo Aristotelį, bet ir nagrinėjo žmogaus mąstymo ir intelektinio pažinimo idėją, domėjosi pasaulio amžinumo teorija, sprendė teologijos ir religijos vienovės problemą bei socialinius-politinius visuomenės gyvenimo aspektus. Spręsdamas filosofijos ir religijos santykio problemą, Ibn Rušdas teigė, kad politiniai vadovai turi taip organizuoti socialinį visuomenės gyvenimą, jog filosofai ir paprasti žmonės gyventų greta, netrikdomi teologų. Ibn Rušdo deklaruota etinė-intelektualinė visuomenės ir žmogaus teorija suvaidino svarbų vaidmenį formuojant Europos intelektualinį identitetą.
The article reveals the influence of Arab philosophy to Latin Western Europe and discusses the propagation of Ibn Rushd's philosophical and theological ideas. When Cordoba Caliphate was established, Muslim philosophers and theologians commented Hellenistic heritage and passed it to the Christian culture. Unknown to Europe treatises of Aristotle and their commentaries was translated into Latin at Toledo Translation Academy. Arab thinker Ibn Rushd is regarded as one of the most notorious commentators of Aristotle. He not only commented Aristotle but also considered the idea of human thinking and intellectual cognition, was interested in the theory of the World's eternity, dealt with socio-political aspects of social life and with the problem of unity between theology and religion. While dealing with the latter, Ibn Rushd claimed that political leaders ought to organize social life in such a way that theologians were not able to disturb the peaceful cohabitation of ordinary people and philosophers. Ibn Rushd's ethical-intellectual theory of society and man played an important role in formation of European intellectual identity.