Kai kurie teisės į gyvybę prenataliniu laikotarpiu probleminiai aspektai
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija |
| Date |
|---|
2007 |
Naujų biomedicinos technologijų vystymasis ir intervencija į prenatalinę žmogaus stadiją neišvengiamai iškelia klausimą, ar pradėtas ir negimęs vaikas yra kai kurių žmogaus teisių, visų pirma teisės į gyvybę, subjektas. Klausimą teisiniame lygmenyje komplikuoja civilinio teisnumo ir fizinio asmens sąvokos, kurios nėra tinkamos ar pakankamos siekiant išsiaiškinti negimusio vaiko teisinį subjektiškumą. Straipsnis nagrinėja, ar problemos sprendimui pasitarnautų tokios konstitucinės sąvokos kaip žmogaus orumas ir teisė į gyvybę. Žmogaus teisių dokumentuose, doktrinoje ir jurisprudencijoje yra vieningai įtvirtinta nuostata, kad žmogaus prigimtis arba jo orumas yra pirminis pagrindinių žmogaus teisių, tarp jų ir teisės į gyvybę, šaltinis. Remiantis sistemine Lietuvos Konstitucijos principų bei Lietuvos teisinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje analize, galima teigti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje naudojama sąvoka “žmogus” apima taip pat ir negimusį vaiką dėl jo turimo žmogaus orumo.
The premises for that thesis could be taken from European Convention on Human Rights and Biomedicine and its Protocol on Prohibition of Cloning Human Being (Lithuania ratified both without reservations) which in the name of human dignity bind member States to guarantee an appropriate protection of an embryo and to ban human cloning, as well from the decision of the Constitutional Court of Lithuania from 9 December 1998 which established a principle of unity of human dignity and human life.