„Teisingo karo“ doktrina ir jos atspindžiai mūsų dienomis
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2012 |
Straipsnyje aptariama „teisingo karo“ religinė-filosofinė ir teisinė doktrina. Nors išplėtota pagrindinių krikščionybės mąstytojų Šv. Augustino ir Šv. Tomo Akviniečio dar IV – XIII a., ilgainiui ji lėmė svarbių tarptautinės teisės, susijusios su karo reguliavimu (jus ad bellum, jus contra bellum, jus in bello) teisės normų formavimąsi. Ir nors teoriškai doktrina prarado savo įtaką Naujaisiais laikais, straipsnyje parodoma, kad šios doktrinos nuostatos ne tik išliko ir atsispindi šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje (pvz., kombatanto sąvokoje), bet ir tai, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje tam tikra prasme yra grįžusi prie kai kurių šios doktrinos koncepcijų (pvz., agresijos – savigynos dichotomija). Be to, diskusijos remiantis šios doktrinos postulatais vis dar svarbios aptariant jėgos naudojimo ribojimo klausimus.
With its strictly limited possibilities to use force, the contemporary jus contra bellum also somewhat resembles the doctrine, not only in the sense of justa causa (such as a possibility of unilateral use of force by the state only in self-defence) but also in recta intentio (e.g. the United Nations Security Council may order the use of force only with the intention to re-establish peace). Therefore, even though the doctrine is the product of the Middle Ages thought, it is not forgotten in our days. The possible military strike against Iran in order to stop it from developing nuclear weapon is already discussed in the light of this doctrine. Moreover, authors (though mainly not lawyers) discussing inadequacies of current international legal framework for the use of force (e.g. the need for humanitarian intervention) find their inspiration in the doctrine.