Social Security Discourses in a Non-democratic State: Belarus between Soviet Paternalistic Legacies and Neo-liberal Pressures

The article presents an analysis of social security discourses produced by contending political actors in non-democratic Belarus. Initially, we outline the current situation of social security policies in Belarus. Then we identify key concepts regarding social security and examine how they are used in presidential campaigns of 2006, 2010 and 2015. We focus on political candidates’ perception of responsibilities and distribution of duties among different welfare agents (state, business, society and family). President Lukashenka incrementally enriches his idea of the social security – predominantly organized by a paternalistic state – with neo-liberal elements (oriented towards free market) and conservative values (cherishing traditions and the family). The alternative candidates highlight important social problems and propose innovative ideas. The non-democratic leader appropriates social security ideas from the opposition. The Belarusian case is an example of pragmatic autocracy which constructs its social policy discourse using paternalistic legacies, populist promises and references to the free market, yet the arbitrary and repressive state maintains the monopoly.

Straipsnyje analizuojami socialinės apsaugos diskursai, nedemokratinėje Baltarusijoje kuriami konkuruojančių politinių veikėjų. Pirmiausia apibūdiname socialinės apsaugos politikos situaciją šalyje. Vėliau identifikuojame esmines sąvokas, siejamas su socialine apsauga ir stebime kaip jos vartojamos prezidento rinkimų kampanijose 2006, 2010 ir 2015. Toliau susifokusuojame į politinių kandidatų propaguojamas atsakomybės ir pareigų pasiskirstymo tarp skirtingų socialinių veikėjų (valstybės, verslo, visuomenės ir šeimos) sampratas. Prezidentas Lukašenka palaipsniui savo socialinės apsaugos – kurią pirmiausia organizuoja paternalistinė valstybė – diskursą praturtina neo-liberaliais (siejamais su laisvąja rinka) ir konservatyviais (pabrėžiančias šeimos ir tradicijų reikšmę) elementais. Alternatyvūs kandidatai labiau akcentuoja socialines problemas ir siūlo novatoriškų idėjų kaip jas spręsti. Nedemokratinis lyderis ilgainiui perima (pasisavina) opozicijos idėjas. Baltarusijos atvejis yra pragmatinio autoritarizmo pavyzdys, kur socialinės apsaugos diskursas konstruojamas remiantis paternalistiniu paveldu, populistiniais pažadais ir nuorodomis į laisvąją rinką, bet išlaikant arbitrarios valstybės monopolį.