Pasaulio sveikatos organizacijos teisės aktų poveikis visuomenės sveikatos valdymui nacionalinėje teisėje

Literatūra - išnašose.

Specializuotos Jungtiniu Tautų institucijos – Pasaulio sveikatos organizacijos – vaidmuo pasaulinės COVID-19 pandemijos valdymui ir su tuo susijusi įtaka valstybių nacionalinio lygmens teisės sprendimams kelia diskusijų dėl šios organizacijos kompetencijos ribų. Straipsnyje analizuojamas Pasaulio sveikatos organizacijos poveikis visuomenės sveikatos valdymui šios organizacijos valstybėse narėse. Poveikis vertinamas ir išvados formuluojamos atsižvelgiant į organizacijos susiformavimo raidos aplinkybes, jos funkcijas, kuriomis siekiama kuo geresnės visų žmonių sveikatos, taip pat atsižvelgiant į priimamų teisės aktų privalomumo lygmenis ir jų taikymą Lietuvos nacionalinėje teisėje COVID-19 pandemijos valdymo metu. Tyrimo metu atskleista, kad nors Pasaulio sveikatos organizacijos vykdoma veikla ir priimami teisės aktai visuomenės sveikatos apsaugos srityje neturi privalomosios teisinės galios, vis dėlto yra teisiškai reikšmingi, nes aiškina privalomosios galios teisės aktų nuostatų turinį ir tarnauja valstybėms kaip gairės teisiniam sveikatos sistemos formavimui nacionaliniu lygmeniu. Toks šios organizacijos veikimas leidžia naudotis vadinamosios minkštosios teisės – soft law – privalumais, palyginti su nelanksčia hard law, bei saugoti medicinos ir sveikatos mokslų neutralumą politinių interesų atžvilgiu.

The role of the World Health Organization in the management of the global COVID-19 pandemic and its relevant impact on the national-level legislative decisions made by states fuel discussions about the scope of the powers of this organization. This article deals with the influence of the World Health Organization on its member states in the management of public health. The WHO’s impact is assessed and conclusions are drawn, taking into consideration: the circumstances of development of the WHO, the functions set out in its Constitution in order to achieve the best health of all peoples, and the levels of imperativeness of the legal acts issued by the WHO and their application in the national law of Lithuania during the management of the COVID-19 pandemic. This research reveals that although the activities undertaken and the legal instruments enacted by the World Health Organization in the area of public health do not have a binding legal force in many cases, they have legal significance because they clarify the content of binding legal instruments and serve as guidelines for states for the further legal development of health systems at the national level. Such a mode of operation of this organization opens up an opportunity to make use of the advantages of soft law, compared to inflexible hard law, and to retain the neutrality of medicine and health sciences in terms of political interests.