DSpace-CRIS 8

Background: Complete transparency in artificial intelligence is impossible to achieve.[1] In the interdependent technological context, the scope of artificial intelligence transparency and the logic behind the values that outweigh transparency are unclear. Legislation on artificial intelligence, such as the European Union Artificial Intelligence Act (hereinafter the EU AI Act), tries to define the true meaning and role of AI transparency. Methods: The author applies doctrinal research and comparative analysis methods to assess AI transparency in the EU AI Act; a framework of distinct transparency zones is established. Doctrinal research helps to define the scope of transparency obligations and examine their limitations and interaction within the EU AI Act, while comparative analysis highlights inconsistencies, such as an unexplained difference between transparency duties in distinct zones or different requirements for open source and proprietary AI. Results and conclusions: The findings reveal a fragmented and uneven framework of artificial intelligence transparency in the EU AI Act, shaped by many exemptions, exceptions, derogations, restrictions, and other limitations. The zero-transparency zone (established by Article 2) is too broad, with much discretion given to stakeholders. In contrast, the basic transparency zone (set by Article 50) is too narrow, posing risks to fundamental human rights. The next zone, the moderate transparency zone (Chapter V), struggles with responsibility sharing between AI providers and downstream deployers. Meanwhile, the high transparency zone (provided in Chapter III) privileges law enforcement. Lastly, the hybrid transparency zone highlights complications in managing interactions between different risk-level AI systems.The author concludes that the EU AI Act is progressive but needs more fine-tuning to function as a coherent and solid transparency framework. The scales between public interest in artificial intelligence transparency, individual and societal rights, and legitimate interests risk being calibrated post-factum.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas individualių darbo ginčų dėl tariamai fiktyviai savarankiškai dirbančių asmenų teisinis reguliavimas Lietuvos darbo teisėje. Kadangi individualūs darbo ginčai Lietuvoje turi būti nagrinėjami privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka darbo ginčų komisijoje, kyla klausimas, kokia apimtimi šios komisijos turi priimti ir vertinti dirbančių asmenų, formaliai vykdančių darbą pagal civilinę sutartį, tačiau teigiančių, kad ši sutartis yra darbo sutartis, prašymus. „Primacy of facts“ principas lemia, kad, sprendžiant darbo sutarties sudarymo klausimą, faktinės aplinkybės ir šalių veiksmai turi pirmenybę prieš sutarties formą ar sutartyje išreikštą ketinimą. Nors tai nėra pagrindinė Darbo ginčų komisijos pareiga, spręsdama dėl savo kompetencijos, ji turi įvertinti faktines aplinkybes ir įvertinti, ar faktiškai yra susiklostę darbo santykiai. Tai reiškia, kad reikia atsižvelgti ne tik į sutarties formą, bet ir į jos įgyvendinimą, t. y. vertinti faktinius šalių santykius. Dirbančiam asmeniui gali būti sunku gauti įrodymų, patvirtinančių darbo sutarties buvimą, nes tokius įrodymus gali turėti tik galimas darbdavys. Todėl Darbo ginčų komisijai turėtų pakakti nuoseklaus ir pagrįsto teiginio, jog tai galėtų būti darbo santykiai, kad ji atliktų išsamią analizę, taip pat įvertintų galimo darbdavio įtraukimą. Straipsnyje pasitelkiamos paralelės su Vokietijos teisine sistema, kurioje tokiose bylose, vadinamose „sic-non“, taikomas specialus požiūris.

The article explores whether Lithuania’s concept of darbuotojas (employee) and its rigid binary classification of work relationships is challenged by an evolving European employment law landscape, shaped by a rise of unconventional work relationships that blur the lines between employees and self-employed persons. This issue is examined in light of varying interpretations of the EU’s ‘worker’ concept(s) in the United Kingdom (UK) and Germany, where courts increasingly extend protections to individuals in atypical employment forms by broadly (re-)interpreting traditional terms. Additionally, their domestic systems recognize intermediate categories between employees and self-employed persons, such as arbeitnehmerähnliche Personen (employee-like persons) in Germany or the UK’s ‘limb (b) workers’, aiming to provide certain protection for a wider group of working individuals. These approaches influence both countries’ understanding of an autonomous EU ‘worker’ concept, particularly evident in connection with Council Directive 89/391/EEC, which introduced measures to enhance the safety and health of workers at work and was adopted more than 30 years ago.

Vadovėlio „Socialinių tyrimų metodai: kokybinis interviu“ tikslas – apibendrinti prielaidas ir principus, kuriais remiasi interviu, taikomas kaip duomenų rinkimo metodas atliekant kokybinius tyrimus, ir pristatyti skirtingas galimas kokybinio interviu formas. Vadovėlis skirtas aukštųjų mokyklų studentams, nepriklausomai nuo studijų krypties, nes kokybiniai interviu plačiai taikomi ne tik sociologijos, bet ir socialinio darbo, sveikatos mokslų, psichologijos, rinkos tyrimų, komunikacijos bei daugelyje kitų sričių. Taip pat vadovėlis bus parankus tyrėjams, kurie jau turi interviu atlikimo patirties ir yra atviri profesiniam tobulėjimui, nori išplėsti ar atnaujinti savo žinias ir gebėjimus kokybinių tyrimų srityje.

Vadovėlio „Socialinių tyrimų metodai: apklausa“ tikslas – apibendrinti svarbiausias apklausos metodo prielaidas bei pagrindinius tyrimo proceso elementus, pradedant tyrimo temos pasirinkimu ir baigiant duomenų apdorojimu, analize bei tyrimo ataskaitos rengimu. Vadovėlyje daug dėmesio skiriama praktiniams apklausos atlikimo aspektams: klausimyno sudarymo principų aptarimui, skirtingų apklausos būdų taikymo privalumų bei trūkumų analizei ir kt. Vadovėlyje gausu pavyzdžių iš tyrėjų praktikos, socialinių tyrimų metodologijos literatūros ir skirtingų socialinių tyrimų, kurie atskleidžia apklausos metodo taikymo galimybių įvairovę, galimus sunkumus bei jų sprendimo būdus. Vadovėlyje pateikiamos papildomos priemonės savarankiškoms studijoms bei naudingos praktinės pagalbinės priemonės, sąvokų žodynėlis lietuvių ir anglų kalbomis, dalykinė rodyklė. Vadovėlis skirtas aukštųjų mokyklų studentams (nepriklausomai nuo studijų programos krypties), kurie studijuoja socialinių tyrimų metodologijos dalykus, planuoja atlikti tyrimą rengdami kursinį ar baigiamąjį darbą arba norėtų pritaikyti apklausos metodą kitiems studijų tikslams. Šis vadovėlis bus parankus visiems, kam reikalingos esminės teorinės ir praktinės žinios apie apklausos metodo taikymą socialiniuose tyrimuose.

Vadovėlis „Civilinė teisė. Bendroji dalis"- tai papildytų ir pataisytų anksčiau išleistų vadovėlių „Civilinė teisė. Bendroji dalis, I tomas" ir „Civilinė teisė. Bendroji dalis, II tomas" naujas leidimas. Vadovėlį sudaro septyni skyriai. Vadovėlyje apibūdinama civilinė teisė kaip teisės šaka, analizuojami jos ypatumai, glaustai aptariami civilinės teisės principai ir jų funkcijos, pateikiamos svarbiausios teisės mokslo doktrinos apie civilinį teisinį santykį ir civilinių teisinių santykių klasifikacijos. Nagrinėjami civilinės teisės subjektų - fizinių ir juridinių asmenų - požymiai, jų teisinio statuso klausimai, sandoriai ir jų negaliojimas, civilinių teisių įgyvendinimo ir gynimo klausimai bei paveldėjimo santykių teisinis reglamentavimas. Vadovėlis skirtas aukštosioms teisės mokykloms, bet gali praversti ir kitų universitetinių studijų programų, pavyzdžiui, vadybos, viešojo administravimo, finansų, studentams.

Vadovėlyje nagrinėjama socialinių mokslų metodologija mokslinės pasaulėžiūros požiūriu, integruojant filosofijos, sociologijos, kūrybos psichologijos, mokslotyros, logikos, etikos, edukologijos, teisėtyros, aksiologijos, prakseologijos ir kitų mokslų žinias bei kritiškai vertinant alternatyvių „mokslų“ pseudomokslinį socialinės tikrovės aiškinimą. Nagrinėjama ir netradiciniai, nešabloninio mąstymo būdai ( intuicinis, lateralus, sinergetinis) bei argumentologijos esmė ir jos rūšys. Plačiai dėstomi teoriniai ir empiriniai tyrimo metodai bei jų panaudojimo galimybės. Vadovėlis skiriamas teisėsaugos, teisėtvarkos, socialinio darbo, edukologijos, bei socialinės pedagogikos ir kitiems, studijuojantiems socialinius mokslus magistrantams. Juo galės naudotis ir doktorantai, jaunieji dėstytojai, studentų mokslinės draugijos nariai ir jų vadovai.

Vadovėlio „Socialinių tyrimų metodai: kokybinis interviu“ tikslas – apibendrinti prielaidas ir principus, kuriais remiasi interviu, taikomas kaip duomenų rinkimo metodas atliekant kokybinius tyrimus, ir pristatyti skirtingas galimas kokybinio interviu formas. Vadovėlis skirtas aukštųjų mokyklų studentams, nepriklausomai nuo studijų krypties, nes kokybiniai interviu plačiai taikomi ne tik sociologijos, bet ir socialinio darbo, sveikatos mokslų, psichologijos, rinkos tyrimų, komunikacijos bei daugelyje kitų sričių. Taip pat vadovėlis bus parankus tyrėjams, kurie jau turi interviu atlikimo patirties ir yra atviri profesiniam tobulėjimui, nori išplėsti ar atnaujinti savo žinias ir gebėjimus kokybinių tyrimų srityje.

Vadovėlis „Buhalterinė apskaita: teorija ir praktika“ skirtas visiems, norintiems pažinti ir išmokti tvarkyti apskaitą. Juo gali naudotis studentai, įmonių vadovai, vadybininkai ar buhalteriai. Vadovėlyje gvildenamos devynios temos, kurių kiekvieną sudaro trys dalys: teorinė, sąvokų išaiškinimas ir praktinės užduotys. Tiek pateikta teorija, tiek praktiniai klausimai išdėstyti nuosekliai, kad žingsnis po žingsnio, išnagrinėję įvairias temas, knygos skaitytojai gebėtų savarankiškai parengti pagrindines finansines ataskaitas. Autorės apskaitoje vykstančius procesus atskleidžia paprastai, pateikdamos dažniausiai pasitaikančias situacijas ir jų sprendimo būdus. Vadovėlyje išdėstyta informacija padės lengviau suprasti skaičių kalbą ir kiekvienam skaitytojui rasti naudingą ir reikiamą informaciją.

Civilinės teisės specialiosios dalies praktikumas – tai mokomasis leidinys, skirtas teisės ir kitų studijų programų studentams padėti pasirengti seminarams ir kitiems akademiniams užsiėmimams, taip pat studijuojantiems savarankiškai. Pirmąją praktikumo dalį sudaro 13 temų, apimančių bendruosius prievolių teisės klausimus (1–4 temos), nesutartines prievoles (5–8 temos) ir bendrąsias sutarčių teisės nuostatas (9–13 temos). Kiekvieną leidinio temą sudaro jos turinį atskleidžiančios potemės, ištraukos iš aktualios teismų praktikos, probleminiai klausimai, praktinės užduotys ir literatūros sąrašas. Praktikumo pabaigoje pridedama pavyzdinė preliminarioji būsimojo buto pirkimo-pardavimo sutartis ir pateikiami praktinių situacijų sprendimų pavyzdžiai. Leidinys taip pat gali būti naudingas teisės praktikams ir visiems kitiems, besidomintiems civilinės teisės problematika bei jos aktualijomis.

Vadovėlio „Socialinių tyrimų metodai: apklausa“ tikslas – apibendrinti svarbiausias apklausos metodo prielaidas bei pagrindinius tyrimo proceso elementus, pradedant tyrimo temos pasirinkimu ir baigiant duomenų apdorojimu, analize bei tyrimo ataskaitos rengimu. Vadovėlyje daug dėmesio skiriama praktiniams apklausos atlikimo aspektams: klausimyno sudarymo principų aptarimui, skirtingų apklausos būdų taikymo privalumų bei trūkumų analizei ir kt. Vadovėlyje gausu pavyzdžių iš tyrėjų praktikos, socialinių tyrimų metodologijos literatūros ir skirtingų socialinių tyrimų, kurie atskleidžia apklausos metodo taikymo galimybių įvairovę, galimus sunkumus bei jų sprendimo būdus. Vadovėlyje pateikiamos papildomos priemonės savarankiškoms studijoms bei naudingos praktinės pagalbinės priemonės, sąvokų žodynėlis lietuvių ir anglų kalbomis, dalykinė rodyklė. Vadovėlis skirtas aukštųjų mokyklų studentams (nepriklausomai nuo studijų programos krypties), kurie studijuoja socialinių tyrimų metodologijos dalykus, planuoja atlikti tyrimą rengdami kursinį ar baigiamąjį darbą arba norėtų pritaikyti apklausos metodą kitiems studijų tikslams. Šis vadovėlis bus parankus visiems, kam reikalingos esminės teorinės ir praktinės žinios apie apklausos metodo taikymą socialiniuose tyrimuose.