ProQuest Health & Medical Complete

Kiekvienos asmens sveikatos priežiūros įstaigos (toliau – ASPĮ) tikslas suteikti saugias ir kokybiškas paslaugas pacientams, tačiau kartais teikiant sveikatos priežiūros (toliau – SP) paslaugas susiduriama su nepageidaujamais įvykiais (toliau – NĮ), kurių nepavyksta išvengti. NĮ gali pakenkti pacientui ir sukelti negrįžtamas sveikatos problemas, todėl pacientų sauga ir NĮ medicinoje išlieka globalinė problema visame pasaulyje. Pastaruoju metu mūsų šalyje ir pasaulyje gausėja tyrimų, įrodančių, kaip užtikrinti pacientų saugą (toliau – PS), kaip teikti kokybiškas paslaugas SP sektoriuje ir sumažinti NĮ skaičių. Europos Taryba 2009 m. pateikė rekomendacijas, kaip tobulinti PS, tačiau 2014 m. atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad NĮ išlieka ASPĮ problema Europos Sąjungos (toliau – ES) šalyse. Kiek vėliau, 2017 m., nuspręsta, kad pateiktos rekomendacijos nacionaliniu lygiu nepakankamai įgyvendintos. Europos Komisija įvertino, kad vis dar yra trūkumų: bendradarbiavimo stoka tarp ES šalių, saugos kultūros įgyvendinimo, žinių ir įgūdžių analizuojant NĮ trūkumai. Straipsnyje analizuojama, kaip sekasi Lietuvoje įgyvendinti NĮ politiką, kodėl Lietuvoje ir ES šalyse patvirtintas privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių sąrašas, tačiau šių įvykių registravimas vyksta vangiai, apie daugumą jų nepranešama, slepiamas jų realus skaičius ir dažnis, neanalizuojamos priežastys. Per praktinį didelės ligoninės pavyzdį atliekant atvejo studiją ir kokybinį tyrimą bandoma identifikuoti NĮ valdymo veiksnius, kurie yra barjeras veiksmingai vykdyti NĮ valdymo politiką SP įstaigose. Įžvelgiamos prielaidos sėkmingam NĮ valdymui: NĮ pranešimų sistemos elektronizavimas, kokybės standartų sukūrimas ir jų kontrolė, strateginė, tęstinė ir nuolatinė SP įstaigos administracijos lyderystė bei viso personalo įtraukimas jį motyvuojant, pritaikyti padalinio reikmėms mokymai, organizacinės kultūros laikantis konfidencialumo ir mokymosi iš klaidų palaikymas. Taip pat pastebėti ir trūkumai: žinių ir įgūdžių stoka, baimės būti nubaustam ir pažemintam įveikimas, grįžtamojo ryšio trūkumas, nacionalinės NĮ IT sistemos nebuvimas. Tai riboja NĮ valdymo proceso efektyvumą ir nacionaliniu, ir įstaigos mastu. Sėkmingas NĮ valdymo pasirinkimas tiesiogiai priklauso ir nuo vidinės tinkamos ASPĮ politikos, veiklos ir lyderystės. Nuosekliai ir ilgalaikėje perspektyvoje remiantis europinėmis rekomendacijomis planuojamos, organizuojamos ir kontroliuojamos priemonės stebint ir vertinant jų rezultatus padeda pasiekti tikslus. Dar kartą patvirtinta, kad, norint išvengti NĮ ateityje, būtina juos registruoti ir nuolat analizuoti. Todėl ES šalių NĮ valdymo politikos pamatas – tinkamo NĮ valdymo modelio, priklausomai nuo sistemos brandos, pasirinkimas; valdymo modelis apima pranešimų sistemos diegimą ASPĮ, jų analizavimą ir prevencijos veiksmų sudarymą bei įgyvendinimą. Tai padeda dalytis patirtimi, nuolat analizuoti, mokytis iš klaidų ir formuoti naują požiūrį ir PS kultūrą.

Straipsnyje analizuojama pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – PAASPĮ) ir savivaldybės visuomenės sveikatos biuro (toliau – savivaldybės VSB) įgyvendinama širdies ir kraujagyslių ir cukrinio diabeto rizikos grupių asmenų sveikatos stiprinimo programa (toliau – sveikatos stiprinimo programa) Panevėžio miesto savivaldybėje. 2018 m. sausį–vasarį atliktame kokybiniame tyrime, taikant pusiau struktūruotą interviu, dalyvavo dešimt atstovų iš PAASPĮ ir savivaldybės VSB, sudariusių bendradarbiavimo sutartis. Įgyvendinant sveikatos stiprinimo programą PAASPĮ ir savivaldybės VSB pagrindinėmis bendradarbiavimo formomis lieka oficialių dokumentų siuntimas elektroniniu paštu ir darbo susitikimai PAASPĮ. Jų bendradarbiavimo vystymui būtinos prielaidos – savivaldybės VSB aktyvaus įsitraukimo didinant rizikos grupės asmenų dalyvavimo apimtis, PAASPĮ sveikatos stiprinimo programos įgyvendinimo koordinavimo ir bendradarbiavimo inicijavimo su savivaldybės VSB. Sveikatos stiprinimo programos įgyvendinimo pagrindinės kliūtys: sisteminiu lygmeniu – teisinis reglamentavimas; organizaciniu lygmeniu – savivaldybės gydytojo ir PAASPĮ administracijos reikalingų veiksmų stoka, neefektyvus šeimos gydytojų teikiamų paslaugų organizavimas, nepakankamas sveikatos stiprinimo programos koordinavimas PAASPĮ; tarpasmeniniu lygmeniu – pacientų motyvacijos stoka, jų ir šeimos gydytojų vyraujantis neigiamas požiūris į sveikatos stiprinimo programos įgyvendinimą.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, visuomenė sensta: daugėja vyresnio amžiaus žmonių, kuriems dažniausiai pasireiškia poliligotumas, kai asmenys serga keliomis lėtinėmis ligomis, kurios sukelia didesnio kompleksinio požiūrio reikalaujančių ilgalaikių paslaugų, t. y. kompleksinių, koordinuotai teikiamų ilgalaikių sveikatos priežiūros ir socialinės pagalbos paslaugų, poreikį. Tarptautinės institucijos, tokios kaip Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, pabrėžia, kad šiam augančiam poreikiui patenkinti būtina pertvarkyti stacionarinį asmens sveikatos priežiūros sektorių ir pereiti prie ambulatorinės priežiūros, daugiau išteklių skiriant ilgalaikei priežiūrai. Europos Komisija 2019 m. pabrėžia, kad Lietuvoje vyraujantis institucinės priežiūros modelis nepakankamai patenkina besikeičiančios (senstančios) visuomenės poreikius integruotoms, ilgalaikėms priežiūros paslaugoms gauti. Teigiama, kad sparčiai senėjančioje Lietuvos visuomenėje integruotų socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų poreikis ir toliau didės, o gerai veikiančios ir veiksmingos ilgalaikės priežiūros užtikrinimas ir deinstitucionalizavimas išliks svarbiu ateities iššūkiu. Todėl šio straipsnio tikslas – išanalizuoti pacientų, hospitalizuotų slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, ir jų artimųjų poreikius gauti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas namuose. Siekiant įvertinti pacientų, hospitalizuotų slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, ir jų šeimos narių poreikį gauti integruotas slaugos, socialines ir kitas paslaugas namuose, 2019 m. birželį–liepą anketinės apklausos metodu apklausti VšĮ K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės (toliau – slaugos ligoninė) 345 pacientai ar jų šeimos nariai, ir tai sudarė 21 proc. slaugos ligoninėje per metus hospitalizuotų asmenų, jų artimųjų skaičiaus. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiau nei pusei lėtinėmis ligomis sergančių pacientų niekada nebuvo teikiamos pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugos namuose (52 proc. nurodė, kad niekada namuose nelankė šeimos gydytojas, 57 proc. – niekada negavo slaugytojo paslaugų namuose), taip pat dauguma (80 proc.) negavo socialinių paslaugų, teikiamų namuose, ir nežinojo (57 proc.) apie savivaldybėje organizuojamas ir teikiamas socialines paslaugas. Dauguma (59 proc.) respondentų pageidautų ilgalaikių, nuolatinių priežiūros paslaugų paciento namuose ir kad sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos namuose būtų teikiamos kartu (90 proc.), tačiau už paslaugas namuose nesutiktų papildomai mokėti (60 proc.). Nustatyta, kad skirtingas teisinis reglamentavimas iš esmės neleidžia asmeniui organizuoti ir teikti lanksčių, poreikius atitinkančių integruotų, koordinuotai teikiamų sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų namuose.

Pamatuoti teikiamą elektroninių paslaugų naudą yra sunku dėl informacijos ir ryšių technologijų taikymo įvairovės bei greitos transformacijos. Sveikatos priežiūros sferoje atsiranda dar daugiau sunkumų dėl šios srities specifiškumo ir plataus suinteresuotųjų rato. Todėl teikiant viešąsias elektronines sveikatos paslaugas, vis labiau orientuojamasi į vartotoją. Ne mažiau svarbu ir vartotojų žinios apie tokias paslaugas, noras ir gebėjimas jomis naudotis. Straipsnyje pristatomas 2016 m. atliktas elektroninės prisirašymo paslaugos suinteresuotųjų šalių tyrimas. Pacientai ir sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojai dalyvavo kiekybiniame tyrime, kuriuo siekta atskleisti jų požiūrį į elektroninę prisirašymo paslaugą ir įvairius jos aspektus. Elektroninės prisirašymo paslaugos taikymas vartotojams turi būti nuolatinis procesas, kurio metu reikia eksperimentuoti su paslauga ir analizuoti rezultatus. Šis procesas tiesiogiai priklauso nuo elektroninės paslaugos specifikos ir vartotojų poreikių bei noro ja naudotis. Norą naudotis elektroninėmis paslaugomis nulemia daugelis veiksnių, tokių kaip naudojimo įpročiai ir vartotojo elgsena. Tyrime naudojama aprašomosios statistikos ir neparametrinės statistikos analizė, kurios pagrindą sudaro tyrime dalyvaujančių kintamųjų tarpusavio ryšys. Keliamos hipotezės, remiantis demografinių ir kitų aspektų priklausomybe. Statistinė duomenų analizė atskleidė, kad elektroninės prisirašymo paslaugos elementai yra priklausomi nuo tam tikrų demografinių aspektų, tokių kaip amžius arba išsilavinimas. Nors elektroninėmis paslaugomis labiau linkęs pasinaudoti jaunimas (49,1 proc.), negalima eliminuoti nė vieno iš segmentų, nes kiekvienas jų yra potencialus pacientas. Kuriant elektroninę prisirašymo paslaugos vizualizaciją, reikėtų vadovautis universaliu dizainu, kai kuriama vartotojo aplinka nereikalauja jokio specialaus pasirengimo ir ja gali naudotis visi: vaikai, suaugusieji, vyrai, moterys, senyvo amžiaus žmonės, neįgalieji, įvairių tautybių ir kitų skirtumų turintys žmonės.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) konstitucijoje teigiama, jog viena iš svarbiausių kiekvieno žmogaus teisių yra siekis būti kuo geresnės sveikatos, tad šalies politikai privalo nuolat ieškoti naujų ir veiksmingų būdų, kaip tai užtikrinti. Spartėjant gyvenimo tempui, senėjant visuomenei, didėjant išlaidoms sveikatai bei ieškant naujų galimybių sveikatos priežiūroje, pasaulyje populiarėja savidiagnostika (angl. medical self-diagnosis) – savo sveikatos būklės įvertinimas ir diagnozės nustatymas, naudojantis kompiuterinėmis technologijomis. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti tarptautinę praktiką savidiagnostikos srityje ir ištirti visuomenės požiūrį į savidiagnostiką Lietuvoje. Pasaulyje savidiagnostikos programos pradėtos kurti XX a. 9-ajame dešimtmetyje, tačiau Lietuvoje sąvoka „savidiagnostika“ dar nėra plačiai žinoma ir nėra minima šalies teisiniuose aktuose. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog Lietuvos visuomenės požiūris į ją yra palankus – tam pritarė net 68,2 proc. respondentų. Tam, kad savidiagnostikos programa būtų populiari tarp Lietuvos gyventojų, programos kūrėjai privalo užtikrinti, jog ją būtų paprasta ir patogu naudoti, o savidiagnostikos paslaugos teikėjas būtų įgijęs vartotojų pasitikėjimą.

Šiame straipsnyje vertinamas vaistų, kompensuojamų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, prieinamumas ir jo pokytis 2009–2015 m. kainos atžvilgiu. Jame analizuojami Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos duomenų bazės privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų (toliau – PSDF išlaidos) kompensuojamiesiems vaistams ir pacientų priemokų kompensuojamiems vaistams duomenys. 2009–2011 m. PSDF išlaidos kompensuojamiesiems vaistams ir vienam kompensuojamųjų vaistų receptui bei pacientų priemokos kompensuojamiems vaistams mažėjo, tačiau 2012–2015 m. jos didėjo. 2009–2015 m. PSDF išlaidų didžiąją dalį (45–48 proc.) sudarė priešnavikinių bei kardiovaskulinę sistemą veikiančių vaistų kompensavimas pagal 100 proc. bei 80 proc. kompensavimo lygius. 2009–2015 m. pacientų priemokos vaistams sudarė apie ketvirtadalį (26,9 proc.) PSDF išlaidų kompensuojamiesiems vaistams. 2009–2015 m. didžiąją dalį (64,1 proc.) pacientų priemokų kompensuojamiems vaistams sudarė kardiovaskulinę sistemą veikiantys vaistai pagal 80 proc. kompensavimo lygį, o mažiausią dalį (1,9 proc.) – priešnavikiniai vaistai pagal 100 proc. kompensavimo lygį. Pensinio (65+ m.) ir darbingo amžiaus (18–65 m.) amžiaus pacientai daugiausiai mokėjo priemokų kompensuojamiems vaistams, ypač kardiovaskulinę sistemą veikiantiems vaistams pagal 80 proc. kompensavimo lygį. Be to, didžioji dalis PSDF išlaidų (95 proc.) buvo skirta šių amžiaus grupių (ypač darbingo amžiaus) pacientų vaistams kompensuoti. Nors valstybės valdymo ir kitos valstybės institucijos įgyvendindamos vaistų kompensavimo politiką taikė įvairias priemones, kuriomis siekė gerinti kompensuojamų vaistų prieinamumą, tačiau jis pacientams (ypač pensinio amžiaus 65+ m. ) buvo užtikrintas trumpuoju (2009–2011 m) laikotarpiu.

Pacientai kreipiasi į ligonines pagalbos, tačiau kas dešimtas jų patiria žalą jose įvykus nepageidaujamiems įvykiams. Daugiau kaip pusės tokių įvykių buvo galima išvengti, jei būtų taikytos sisteminės jų prevencijos priemonės. Nepageidaujamų įvykių pasireiškimo dažnis bei jų sukeliama žala pacientams, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, sveikatos priežiūros sektoriams ir valstybių ekonomikoms išlieka neleistinai didelė. Pacientų saugos užtikrinimas tapo vienu svarbiausių XXI a. sveikatos priežiūros iššūkių. Nepaisant pastarąjį dvidešimtmetį susiformavusio plataus tarptautinio pacientų saugos judėjimo ir daugybės tarptautinių bei nacionalinių pacientų saugos gerinimo iniciatyvų, esminio proveržio, užtikrinant saugią sveikatos priežiūrą pacientams, pasiekti nepavyko. Viena svarbiausių priežasčių yra ta, kad tarptautinio ir nacionalinio lygmens pacientų saugos iniciatyvų įgyvendinimas stringa lokaliame – ligoninės ar kitos asmens sveikatos priežiūros įstaigos lygmenyje. Trūksta vadybinio-organizacinio mechanizmo, kuris sudarytų galimybę adaptuoti gerąją tarptautinę ir nacionalinę patirtis pacientų saugos srityje asmens sveikatos priežiūros įstaigų poreikiams, atsižvelgiant į jų veiklos specifiką ir galimybes. Straipsnyje pateikiamas ir pagrindžiamas kompleksinės pacientų saugos įvykių valdymo sistemos modelis, kurio pagrindu ligoninės ar kitos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, sukūrusios ir įdiegusios kompleksines pacientų saugos įvykių valdymo sistemas, galėtų efektyviau didinti saugios praktikos apimtis, veiksmingiau vykdyti pacientų saugos įvykių prevenciją ir gerinti jų valdymą. Siūlomas modelis susideda iš trijų struktūrinių blokų, kurių integruota sąveika siekia užtikrinti: a) geriausios tarptautinės ir nacionalinės patirties pacientų saugos srityje išaiškinimą ir įgyvendinimą ligoninėje; b) sąlygų saugiai praktikai plėstis, pacientų saugai užtikrinti ir gerinti ligoninėje sudarymą; c) saugios praktikos ligoninėje išaiškinimą, įvertinimą ir plėtrą; d) nesaugios praktikos ligoninėje prevenciją ir valdymą užtikrinant ir gerinant pacientų saugą, prisidedant prie visos organizacijos veiklos tobulinimo ir tikslų siekimo. Straipsnyje apibūdinami kompleksinės pacientų saugos įvykių valdymo sistemos modelio struktūra ir funkcijos, modelio integracija su kitomis ligoninės veiklos sritimis, taip pat su kitomis institucijomis ir organizacijomis, dalyvaujančiomis užtikrinant pacientų saugą ligoninėje. Aptariami iššūkiai, su kuriais susidurtų ligoninės, adaptuodamos bei įgyvendindamos šį modelį.

Straipsnyje palyginamosios analizės būdu ir dviem empiriniais sociologiniais kokybiniais tyrimais ištirtas reabilitacijos politikos formavimas, įgyvendinimas, vertinimas Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje. Buvo kelti šie moksliniai probleminiai klausimai: kokia reabilitacijos politikos formavimo, kūrimo ir vertinimo situacija istorinėje perspektyvoje Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje; kokius reabilitacijos politikos įgyvendinimo privalumus ir trūkumus pastebi Lietuvos ir Jungtinės Karalystės ekspertai ir kokios galimybės keisti, tobulinti reabilitacijos politikos formavimą ir įgyvendinimą. Atlikta reabilitacijos politikos kūrimo principų, finansavimo, teisinio reguliavimo, privalumų ir trūkumų palyginamoji analizė, pasitelkiant mokslo darbų, ataskaitų, užsienio šalių mokslininkų darbų publikacijų, teisės aktų apžvalgas, taip pat atlikti ekspertų kokybiniai tyrimai Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje. Nustatyta, kad reabilitacijos politika Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje turi panašumų, bet nemažai ir skiriasi. Lietuva savo reabilitacijos politiką sukūrė per trumpą laiką labai besikeičiančioje visų sričių kūrimo aplinkoje su stipriu teisiniu reglamentavimu, ambicingomis priemonėmis ir mažais resursais. Jungtinės Karalystės reabilitacijos politika turi žymiai ilgesnę istoriją, todėl turėjo daugiau progų adaptuotis, prisiderinti prie pacientų ir visuomenės poreikių. Ji pagrįsta požiūriu į pacientą, kaip individą su tik jam būdingais sutrikimais, o reabilitacijos sistema skatina individualią reabilitacijos programą, kurioje ligonis yra aktyvus dalyvis ir netgi gali prisidėti prie plano sudarymo, pasirinkti jam reikalingiausias paslaugas ir kontroliuoti paskirtą reabilitacijos biudžetą. Lietuvos ir JK reabilitacijos politikos sistema tarpusavyje labai skiriasi. JK reabilitacijos politika daugiau dėmesio skiria jos tobulinimui, darbui bendruomenėse, naujoms technologijoms, o Lietuvoje reabilitacijos politika dar besivystanti, ieškanti savo modelio, labai pasigendanti finansavimo. Abiejose valstybėse sistemingas politikų darbas, komunikacija su įvairiomis organizacijomis, suinteresuotomis grupėmis prisideda prie sėkmingos reabilitacijos vykdymo.

Šiame straipsnyje analizuojamas nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių pacientų interesus (toliau – NVO), dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje. 2015 m. liepos–spalio mėn. atliktame kokybiniame tyrime, taikant pusiau struktūrizuotą interviu, dalyvavo devynios NVO, įsikūrusių Vilniuje ir Kaune, vadovės. NVO dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje buvo vertinamas remiantis teoriniu A. L. Friedmano ir S. Mileso praplėstu S. R. Arnsteino suinteresuotųjų dalyvavimo pakopų modeliu (angl. stakeholder participation ladder). Atsižvelgiant į NVO bendradarbiavimo patirtį su valdžios institucijomis ir politinį įsitraukimą, jų dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje priskiriamas konsultavimo ir įtraukimo lygiams. NVO dalyvavimo valstybės sveikatos politikoje negalima priskirti valdžios pasidalijimo (pasidalytoji įtaka ir atsakomybė) lygiui, kai įsitraukiama į sprendimų formavimo bei priėmimo procesus. NVO dalyvauja valstybės sveikatos politikoje įsitraukdamos į valstybės institucijų suformuotų darbo grupių ir kitų darbo organų veikloje. Jų dalyvavimui valstybės sveikatos politikoje reikalingas finansavimas, glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, NVO kompetencijos bei jų aktyvus įsitraukimas. NVO ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pagrindinė bendradarbiavimo forma – Lietuvos pacientų forumas, tačiau jų bendradarbiavimo vystymui būtinos prielaidos – informavimas, įtraukimas į sprendimų priėmimo procesus ir bendradarbiavimo inicijavimas. NVO dalyvavimą valstybės sveikatos politikoje riboja išorinės ir vidinės kliūtys: hierarchiniai ryšiai, lygiateisio bendradarbiavimo ir dialogo stoka su valdžios institucijomis, riboti finansiniai, žmogiškieji ir laiko ištekliai.

Elektroninės sveikatos (toliau – e.sveikata) diegimas yra labai sudėtingas ir kompleksinis procesas sveikatos politikos įgyvendinimo prasme, reikalaujantis tiek organizacinių gebėjimų atitikti rinkos reikalavimus, tiek gerai valdomos vidinės komunikacijos, kuri vykdoma per organizacinį kapitalą (toliau - OK), tiek aukštos organizacinės kultūros ir filosofijos. is procesas reikalauja sveikatos prie˛iūros įstaigų (toliau - SPĮ) organizacinių procesų pakeitimo, u˛tikrinant sveikatos informacijos valdymą ir naudojimą, siekiant pagerinti SPĮ veiklą. Mokslininkai pabrė˛ia, kad SPĮ, turinčioms didelį organizacinį kapitalą, gali efektyviau skatinti e.sveikatos plėtrą, nuosekliai gerinant sveikatos prie˛iūros paslaugų kokybę bei didinant pasitikėjimo ir saugumo jausmą, gerinant individo galimybes labiau įsitraukti į sveikatos prie˛iūros sistemą. Nepaisant to, Lietuvoje yra labai skirtingi e.sveikatos pasiekimai SPĮ, todėl skirtingus e.sveikatos prie˛iūros rodiklių rezultatus linkę sieti su organizaciniu kapitalu. Organizacinio kapitalo dimensijos taikomos įvairioms socialinėmis aplinkybėmis analizuoti, todėl organizacinio kapitalo teorija tampa paradigma, kuria bandoma paaiškinti e.sveikatos nelygybę organizacijų lygmenyje. Straipsnyje įvertinta organizacinio kapitalo teorijos raiška e.sveikatos lygmeniu, nustatyti ir išanalizuoti organizacinio kapitalo vertinimo indeksai e.sveikatos srityje ir sumodeliuota organizacinio kapitalo vertinimo schema.