Academic OneFile

I tipo cukrinis diabetas – tai viena iš labiausiai paplitusių lėtinių vaikų ligų, išsivystanti dėl insulino trūkumo, kurį lemia insuliną gaminančių kasos beta ląstelių pažeidimas ir destrukcija. Vaikams, kurie suserga I tipo cukriniu diabetu, svarbi gera ligos kontrolė, kadangi nuo ligos kontrolės žinių, įgūdžių ir nuostatų priklauso, ar vėlesniame amžiuje atsiras kitų organų pažeidimų, ar kils komplikacijų, kurios dar labiau sutrikdys vaiko sveikatos būklę. Cukrinis diabetas sukelia ne tik endokrininės sistemos ir įvairių organų pažeidimus, tačiau ir tam tikrų organų nepakankamumą. Tyrimo tikslas – atskleisti I tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų ligos valdymo patirtį. Tyrime taikyti metodai: teoriniai – mokslinės literatūros analizė, apibendrinimas ir sisteminimas; empiriniai – duomenų rinkimui naudotas pusiau struktūrizuotas interviu metodas; tyrimo duomenų analizei taikytas turinio (content) analizės metodas. Pusiau struktūrizuotame interviu dalyvavo 7 vaikai, jų amžius nuo 12 iki 16 metų. Tyrimu nustatyta, kad I tipo cukrinis diabetas pakeičia vaikų ir tėvų gyvenimą, atsiranda papildoma atsakomybė valdant ligą – gliukozės kiekio kraujyje sekimas, insulino leidimas, tinkama mityba. Šios priemonės padeda ne tik tinkamai valdyti ligą, bet ir išvengti įvairių komplikacijų, susijusių su cukriniu diabetu. Tyrimu atskleista, kad vaikams, kurie serga cukriniu diabetu, svarbūs yra šie ligos valdymo komponentai: teisingas insulino leidimas, tinkamas maisto produktų vartojimas, savo organizmo jausenos pokyčių atpažinimas, laiku ir staigi, neatidėliotina reakcija į pokyčius, įgalinanti suvaldyti hipoglikemiją ir hiperglikemiją bei technologijų pasitelkimas ligos suvaldymui. Ūmių būklių atpažinimas padeda vaikui išsiugdyti ligos valdymo gebėjimą suvokti organizmo siunčiamus signalus ir tinkamai reaguoti į juos. Žinodamas, kad gali prisidėti prie geresnės sveikatos būklės išsaugojimo ir ligos kontrolės, vaikas gyvena visavertį, kokybišką ir visa apimantį gyvenimą.

Challenges when many people moved their jobs from the office to home because of COVID-19 pandemic restrictions have put stress on employees’ daily routine and professional lives. This article investigated the experience of individuals working not at the office and disclosed consequences of occupational stress such as mental and physical exhaustion, social deprivation, decreased work commitment, professional cynicism, and professional burnout. The preliminary study was based on a survey of 202 employees in Lithuania who were teleworking from home throughout the pandemic. According to the results, it can be assumed that teleworking had rather negative effects on employee wellbeing, as many teleworkers tended to suffer mental and physical exhaustion and social deprivation when working from home within pandemic. The psycho-emotional state of employees seems to be a key factor influencing the intellectual resources of an organization in a period of uncertainty

Sveikatos priežiūros įstaigos komanda sudaryta iš skir­tingų profesijų atstovų, kurie bendradarbiaudami suku­ria aukštą darbo efektyvumą, todėl šeimos gydytojų ir bendruomenės slaugytojų bei kitų sveikatos priežiūros specialistų bendradarbiavimas yra svarbus, siekiant už­tikrinti kokybišką pacientų slaugą. Tyrimo metu buvo siekiama išanalizuoti pirminėje svei­katos priežiūroje dirbančių šeimos gydytojų ir bendruo­menės slaugytojų komandinio darbo galimybes, kadangi šių specialistų glaudus bendradarbiavimas padeda koky­biškiau spręsti pacientų sveikatos priežiūros problemas ir didina atliekamo darbo efektyvumą. Publikacijų paieška buvo vykdoma mokslinėse duomenų bazėse: EBSCO, Google Scholar, PubMed. Tyrimo metu buvo naudoja­mas turinio analizės metodas. Tyrimo problema – šeimos gydytojų ir bendruomenės slaugytojų komandinio darbo gerinimo poreikis pirmi­nėje sveikatos priežiūroje. Tikslas – apžvelgti pirminės sveikatos priežiūros šeimos gydytojų ir bendruomenės slaugytojų komandinio bendradarbiavimo galimybes. Tyrimo metu paaiškėjo, kad komandinio darbo sveiktos priežiūroje efektyvumas yra svarbus ir neatsiejamas kas­dienėje veikloje, nes tai laiduoja ne vien pacientų prie­žiūros, bet ir jų gydymo kokybę. Organizuojant bendrą pirminėje sveikatos priežiūroje dirbančių šeimos gydy­tojų ir bendruomenės slaugytojų komandinį darbą, svarbu sudaryti tinkamas sąlygas nuolatiniam komandos narių tobulėjimui, tačiau nepakankamas gydytojų ir bendruo­menės slaugytojų pasiruošimas bendradarbiauti, netin­kama ankstesniojo bendradarbiavimo patirtis, laiko sty­gius, apmokėjimo ir kitos problemos kartais turi neigiamą poveikį medikų bendradarbiavimui ir kokybiškam paci­entų sveikatos priežiūros problemų sprendimui. Bendruo­menės slaugytojai, atlikdami savo tiesiogines pareigas, turėtų turėti aiškiai apibrėžtas funkcijas, kurios atitiktų jų turimą išsilavinimą ir kompetencijas. Todėl pirminėje sveikatos priežiūroje iš esmės turi būti daugiau dėmesio skiriama teisinei bazei, įvardijančiai profesinius vaidme­nis, stiprinamas slaugytojo profesinis identitetas ir didi­namas jo pareigų bei atsakomybių aiškumas.

COVID-19 pandemija kelia didelę grėsmę milijonams žmonių visame pasaulyje. Sveikatos priežiūros specia­listai yra svarbi grupė žmonių, kuriai pandemijos aplin­kybėmis tenka susidurti su daugybe iššūkių. Slaugytojų darbas susijęs su daugybe stresinių situacijų, tokių kaip pervargimas, naktinis darbas, spartus darbo tempas, atsa­komybė už paciento sveikatą ir kita. COVID-19 pande­mija kelia papildomus reikalavimus ir taip daug pastangų reikalaujančiai slaugytojo profesijai. Remiantis užsienio mokslininkų atliktais tyrimais, sie­kiama išanalizuoti slaugytojų, dirbančių su COVID-19 in­fekcija sergančiais pacientais, psichoemocinius patyrimus. Kokius psichoemocinius pokyčius jaučia slaugytojai? Tyrimo tikslas − išnagrinėti slaugytojų, dirbančių su COVID-19 infekcija sergančiais pacientais, psichoemo­cinius patyrimus. Metodai. Pasirinktas tyrimo tipas – tiriamoji apžvalga. Mokslinės publikacijos buvo ieškomos PubMed bei Go­ogle Scholar duomenų bazėse. Taikant visus atrankos kriterijus pagal paieškos sąvokas, rasti 88 straipsniai. Pagal pavadinimus atrinktos 27 publikacijos, iš kurių 12 atmestos, kurių santraukų turinys neatitiko analizuoja­mos temos. Pašalintos skirtingose duomenų bazėse pa­sikartojančios publikacijos. Literatūros analizei atrinkti 5 moksliniai straipsniai. Rezultatai. Atliktos tiriamosios apžvalgos metu išsiaiš­kinta, kad slaugytojai patiria ne tik psichologinį stresą, bet kenčia nuo psichologinio distreso, patiria baimės ir nerimo jausmą dėl nežinomybės. Dalis slaugytojų kenčia nuo miego sutrikimų. Analizuojant mokslines publika­cijas pastebėta, kad išlieka didelis poreikis tokių tyrimų ir ateityje, siekiant išsaugoti sveikatos priežiūros speci­alistų psichoemocinę gerovę.

Tema ypač aktuali šiuo metu, nes vis dažniau nustatomi ultravioletinių spindulių (UV) sukelti pažeidimai, ku­rie atskleidžia nerūpestingą odos priežiūrą. Ilgesnė UV spindulių poveikio trukmė spartina odos fotosenėjimą, nepriklausomai nuo odos fototipo. Esant netinkamam SPF faktoriui, apsauginių priemonių naudojimas, ypač sezoninis, skatina raukšlių atsiradimą. Tyrimo tikslas – išanalizuoti respondentų požiūrį į ultra­violetinių spindulių poveikį odai bei jų sprendimą naudoti apsaugines priemones. Tyrimo metodai. Tyrimo duomenų surinkimui parengta anketinė apklausa, kuri paskelbta internetinėje svetainėje www.apklausa.lt, 2021 metais. Apklausti 209 responden­tai. Anketoje buvo renkami duomenys apie odos fototipą, ultravioletinių spindulių poveikį odai, jų trukmės laiką, odos pokyčius, apsaugos priemonių naudojimo dažnį. Rezultatai. Nustatyta, kad 44,9 proc. apklaustųjų turi III odos fototipą – kreminio baltumo oda, plaukų ir akių spalva gali būti įvairi. Dažnai oda nudega 26,8 proc. respondentų, kurie turi II odos fototipą. 6,1 proc. res­pondentų oda visada nudega, parausta, bet neįdega. Dėl darbo pobūdžio 3–4 val. ar visą dieną tiesioginį UV spindulių poveikį patiria 14 proc. apklaustųjų, 16 proc. apklaustųjų naudojasi soliariumo paslaugomis vieną ar daugiau kartų per savaitę. Neigiamą UV poveikį – nuo­vargį, odos nudegimus jaučia 20 proc. respondentų. Ap­sauginių priemonių nuo UV spindulių nenaudoja 51 proc. apklaustųjų, 49 proc. apklaustųjų odos apsaugą naudoja. Išvados. 1. Dėl darbo pobūdžio, apie pusė apklaustųjų patiria ultravioletinių spindulių tiesioginį poveikį, di­desnė jų dalis ignoruoja odos apsaugos priemonių svarbą. Pastebėti neigiami odos pokyčiai: paraudimas, pigmen­tacija, gilesnės mimikos raukšlės. 2.Trečdalis, apklaus­tųjų (jaunesnio amžiaus) kartą per savaitę naudojasi iki 10 min. trukmės soliariumo procedūromis. Mažiau nei trečdalis apklaustųjų mano, kad soliariumo procedūros kompensuoja vitamino D trūkumą organizme. 3.Penk­tadalis apklaustųjų apsirūpina apsauginėmis priemonė­mis parduotuvėje, ar turguje, bet nesureikšmina saulės apsaugos faktoriaus (angl. Sun Protection Factor, SPF) poveikio, nes trūksta informacijos apie šio faktoriaus reikšmę. Šeštadalis naudoja apsaugines priemones tuo­met, kai oda patiria matomus sužalojimus.

Ekstremalios situacijos metu poreikis efektyviai valdyti situaciją nulėmė poreikį keisti ir iš esmės vykdyti teisinį reguliavimą. Šiame straipsnyje aptariami svarbiausi sprendimai, kuriais buvo siekiama perorganizuoti ir plėtoti ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ekstremalios situacijos metu, įvertintos teisinės priemonės, užtikrinusios šių paslaugų prieinamumą ir saugą.

Per pastaruosius tris dešimtmečius melanomos paplitimas pasaulyje padidėjo daugiau nei dvigubai. Melanoma sudaro mažiau nei 5 proc. visų odos vėžio atvejų, tačiau mirtingumas nuo jos siekia daugiau kaip 70 proc. Tarp odos navikų [2]. Ankstyvas diagnozavimas ir efektyvus ligos valdymas, rūpinimasis pacientais, jų mokymas ir įgalinimas – tai vieni pagrindinių melanomos terapijos aspektų, už kuriuos atsakingi slaugytojai [3,4]. Onkologijos slaugytojas vaidina svarbų vaidmenį mokant, įgalinant pacientus ir jų artimuosius odos vėžio valdymo bei prevencijos tema, gali dirbti pacientų ir jų artimųjų mentoriumi, skatinti dalyvavimą odos vėžio prevencijos tyrimuose. Bendradarbiaudamas su gydytojais, pacientais ir jų artimaisiais, slaugytojas gali užkirsti kelią galimiems odos vėžio atvejams, o susirgus – įgalinti pacientus valdyti savo ligą [5]. Tyrimo tikslas – išanalizuoti slaugytojo vaidmenį ir veiksnius, įgalinančius melanoma sergančius pacientus kontroliuoti savo ligą. Rezultatai. Atliktos tiriamosios apžvalgos metu išsiaiškinta, kad slaugytojų vaidmuo pasaulyje yra itin svarbus, nes jie atlieka ne tik su slauga susijusias funkcijas. Slaugytojai kryptingai dirba, kad melanoma sergantys pacientai suprastų savo diagnozę, gydymo rekomendacijas ir dalyvavimo klinikiniuose tyrimuose svarbą [6]. Pacientų mentoriai turi išskirtines galimybes pagerinti kultūrinę vėžio priežiūros kompetenciją, atsižvelgiant į jų ryšį su pacientais ir įgalinant juos kontroliuoti savo ligą, o mentorių funkcijų vykdymo strategijos turėtų būti įtrauktos į visų sveikatos priežiūros specialistų mokymus ir kvalifikacijos kėlimo kursus [7].

Darbo tikslas. Įvertinti Lietuvos optometrininkų profesinio tobulinimo ir optometrinės priežiūros paslaugų plėtros poreikį. Darbo metodika. Kiekybiniam tyrimui atlikti naudotas anketinės apklausos metodas. Tyrimo priemone pasirinktas elektroninis klausimynas, į kurį respondentams išsiųsta nuoroda elektroniniu paštu. Tiriamųjų grupę (134 respondentai) sudarė optometrininkai, registruoti Lietuvos optometrininkų asociacijoje. Anketų grįžtamumas siekė 64,2 proc., t.y. iš viso buvo užpildytos ir pateiktos analizei 86 anketos. Analizei pateiktose anketose: 48,8 proc. respondentų nurodytas darbo stažas buvo 6–10 m., o 82,6 proc. – pagrindinė darbo vieta buvo didmiestis (Vilnius, Kaunas, Klaipėda). SPSS programinė įranga (23.0 versija) panaudota duomenų statistinei analizei. Rezultatų skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Rezultatai. Nustatyta, kad 50 proc. Lietuvos optometrininkų pageidautų dalyvauti profesinio tobulinimo renginiuose 3–4 kartus per metus, o 27,9 proc. – 5 ir daugiau kartų per metus. Svarbiausia optometrininkų profesinio tobulinimo sritis yra akių ligos, jų atpažinimas ir regos korekcija (83,7%). Identifikuota pagrindinė, didžiausios plėtros reikalinga paslauga – akių ligų ir patologijų nustatymas (64,1%). Respondentų pasiskirstymo pagal naudotus kintamuosius ir darbo stažą palyginimas atskleidė, jog statistiškai reikšmingai skyrėsi dalyvavimo optometrijos profesinio tobulinimo renginiuose poreikis bei tobulinimo sritys, susijusios su sausa akimi ir jos priežiūra, miopija ir jos korekcija, presbiopija ir jos korekcija bei kontaktiniais lęšiais (p < 0,05). Palyginimas, naudojant gyvenvietės tipą vietoje darbo stažo, parodė, kad statistiškai reikšmingai skyrėsi tik tobulinimo sritis, susijusi su vaikų regos sutrikimų ypatumais bei šios optometrinės priežiūros paslaugos: regos korekcijos kortelės akiniams išrašymas, siuntimo gydytojui oftalmologui išrašymas, akių ligų ir patologijų nustatymas bei diagnostinių priemonių, priskiriamų medicinos prekėms, naudojimas (p < 0,05). Išvados. Dėl nepakankamos profesinės darbo patirties Lietuvos optometrininkų profesinio tobulinimo poreikis yra gana aukštas, ypač sričiai, susijusiai su akių ligomis, jų atpažinimu ir regos korekcija. Lietuvoje didžiausias optometrijos paslaugų plėtros poreikis tenka akių ligų ir patologijos nustatymui.

This article focuses on the importance of the right to effective participation of children in conflict with the law in criminal (youth justice) proceedings. In particular, it explores two procedural aspects which are closely related to the right to child-friendly legal aid and the role of individual assessment. The authors claim that qualitatively identifying the needs of the child (through the instrument of individual assessment) and establishing a relationship of trust with a specifically trained legal aid lawyer is critical in raising the child’s status to that of an active participant in the proceedings and ensuring that the best interests of the child are observed. The authors also suggest that such an initial encounter within the justice system forms an attitude (of either confidence or rejection) of the child towards public institutions and, accordingly, directly affects the effectiveness of further interventions. To support their position, the authors of the paper bring several examples from the comparative research carried out in two European projects, noting, regretfully, that the initial interventions often suffer from formal implementation and lack a systemic approach.

Slaugytojai, studijuodami išplėstinės praktikos slaugą, susiduria su profesine resocializacija, o profesijos naujumas kelia didelius iššūkius ir reikalauja nuolatinio tobulinimo naujo vaidmens kūrimo, įgyvendinimo ir vertinimo procese. Prieš integruojant išplėstinės praktikos anestezijos intensyviosios terapijos slaugytojo (IPAITS) vaidmenį į komandinį darbą, svarbu paruošti stiprius klinikinius specialistus, kurie turėtų gilesnių žinių, aiškiai žinotų savo teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę, gebėtų dirbti dinamiškoje aplinkoje bei turėtų tvirtą klinicisto požiūrį. Tikslas – atliekant sisteminę literatūros analizę, apžvelgti išplėstinės praktikos anestezijos intensyviosios terapijos slaugytojo integravimą į ūminės priežiūros komandas. Tyrimo medžiaga ir metodai. Mokslinių straipsnių paieška vyko Medline, Google Scholar duomenų bazėse ir eLABa bei Cochrane talpyklose, naudojantis Vilniaus universiteto prieiga. Analizuojami straipsniai buvo skirstomi į tris pogrupius pagal išsikeltus uždavinius. 1. Reanimacijos intensyviosios terapijos skyriuje (RITS) IPAITS komandos darbą papildo teikdamas į pacientą orientuotą, mokslu grįstą medicininę priežiūrą pacientams, taip užtikrindamas geresnę sveikatos priežiūros kokybę ir sumažindamas darbo krūvį kitiems komandos nariams. Operacinėse (OP) IPAITS gali padidinti darbo našumą, dirbdamas savarankiškai pagal gydytojo anesteziologo reanimatologo sudarytą anestezijos planą, gydytojui prižiūrint. 2. Veiksniai, trukdantys sklandžiai integruoti IPAITS į RITS ir OP komandas. 3. Išplėstinės praktikos anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojo bendradarbiavimo galimybės. Rezultatai. IPAITS vaidmuo RITS ir OP komandose formuojasi atsižvelgiant į kvalifikacinius komandos narių laipsnius, vidaus dokumentuose aprašytas pareigybes ir funkcijas bei komandos susitarimus. Siekiant sėkmingai integruoti IPAITS specialistą, pagrindinės problemos kyla dėl profesinio pasitikėjimo trūkumo, prasto IPAITS vaidmens išgryninimo, skirtingų išsilavinimo reikalavimų bei slaugytojų nomenklatūros skirtumų tarptautiniu mastu. Pastebėta, kad tarpprofesinio bendradarbiavimo galimybės yra palankesnės esant pozityviam komandos narių požiūriui.