Sociological Abstracts

Juan Rulfo’s Pedro Páramo (1994 [1955]) is one of the milestones of Mexican literature and it holds an important place in the global canon of the twentieth century. Despite the wide spectrum of interpretative possibilities it offers, there are almost no studies of this important novel from the perspective of embodied cognition. This article draws on the vocabulary of contemporary philosophy to address this critical gap, deconstructing the full range of traditional binary oppositions articulated by Rulfo, which includes: body and mind, cognitive and moral, imaginative and perceptual, mystical and lived, freedom and responsibility, individual and social. However, to establish the relevancy of our chosen conceptual apparatus, we return to Aristotle to offer a novel interpretation which also allows us to situate and correlate both the universal (human) and particular (mestizo) projects laid out by the author of Páramo. We demonstrate both the usefulness of Aristotle’s universal descriptions of the human being and the shortcomings of their rationalism and optimism in the context of the postcolonial world. To modify and extend this adaptation we reflect further on the specific ‘movements’ of the mestizo soul, which privilege embodied moments of cognition and transgression as the proper care for the soul, a soul that embraces both individual and socio-cultural aspects. This finally allows us to address the question of how the post-logocentric enaction and mediation of mestizo identity is possible.

Prevalence rates of infertility show that one in every six couples worldwide have experienced fertility problems; however, there is still a relatively high chance of spontaneous conception for couples with unexplained infertility. Nevertheless, most existing research has focused on the infertility experience leading up to potential parenthood, rather than the actual parenting experience itself. Hence, this paper presents an in-depth exploration of the lived experiences and personal meaning of becoming parents of individuals affected by unexplained infertility. Semi-structured interviews were conducted, and transcripts were subjected to Interpretative Phenomenological Analysis (IPA). Four themes emerged: perception of fragility of life, father’s embodied emotional connection with child, becoming a parent—identity shift, and imprint of infertility on relationships with a partner. The findings emphasize clinicians’ and researchers’ awareness of the need to process couple’s grief and highlight the importance of addressing romantic relationship issues, experienced during the infertility period to facilitate couples transitioning to parenthood.

The study of welfare states, after the substantiation of the classical typologies of R. Tit-muss and G. Esping-Andersen at the end of the last century, is being developed by other authors, one of the original works of which is the modelling of post-commu-nist Central and Eastern European (CEE) states. Despite some similarities in the CEE countries, they also show significant differences in welfare provision, as confirmed by statistical and comparative analysis of the Czech Republic, Lithuania and Romania. The authors of the article argue that it is scientifically difficult to speak of a coherent post-communist welfare state model. Instead, several models of welfare states should be defined in CEE.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti šeiminių praktikų poveikį Lietuvos šeimų darybai įprastinėmis aplinkybėmis ir įvykus migracijai. Tyrimo objektas – šeiminės praktikos, apimančios rutinines praktikas, tradicijas ir šventes. Tyrime testuojama hipotezė H: Lietuvos šeimos darybai svarbios šeiminės praktikos nubrėžia ribą tarp šeimos ir ne šeimos narių, priklausomai nuo jų gyvenamosios vietovės – šalyje ar užsienyje. Hipotezei testuoti pasitelkiami empiriniai duomenys, surinkti 2018 m. atlikus kvotinę šalies gyventojų apklausą. Apklausa atlikta įgyvendinant mokslininkų grupių projektą „Globali migracija ir Lietuvos šeima: šeiminės praktikos, globos cirkuliacija ir sugrįžimo strategijos“, kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMT) (sutarties Nr. S-MIP-17-117). Tyrime atlikta trylikos šeiminių praktikų, sugrupuotų į keturias formalias grupes (rutininės praktikos, tradicijos, religinės šventės ir sekuliarios šventės), analizė patvirtina hipotezę ir leidžia teigti, kad šeiminės praktikos, kuriose dalyvauja asmenys, prisideda prie šeimos darybos tiek įprastiniame gyvenime, tiek migracijos atvejais, kai šeimos daryba vyksta abipus šalių sienų. Šeimos narius telkiančia galia tiek įprastiniame gyvenime, tiek emigravus šeimos nariui pasižymi šventės, ypač Kūčios. Migracijos aplinkybėmis šeimos narius sutelkia ir bendri finansiniai klausimai, bent kartą per metus atostogos kartu, taip pat šv. Kalėdų šventės. Buities klausimai ir kasdienė rutina, bendras maitinimasis bent kartą per savaitę praranda šeimos narius telkiantį vaidmenį. Šios šeiminės praktikos, kaip ir gimtadieniai ar Naujųjų metų sutikimas, išplečia šeimos ribas už kraujo ir santuokinių ryšių.

The article deals with ethic insights of the priest Juozapas Čepėnas (1880–1976), who published a study cycle on Nietzsche. This cycle is significant in the context of an early reception of Nietzsche’s ideas in Lithuania; however, the author himself appears to remain an undeservedly forgotten thinker of the national school of thought. The article attempts to bring back Čepėnas’ philosophical outlooks and analyse the factors that shaped his philosophical position such as his academic upbringing in German classical universities and Čepėnas’ subsequent activities overstepping the boundaries of a clerical work. The article offers a new interdisciplinary approach in reviewing Čepėnas’ dissertation thesis that earned him a Degree of Doctor of Philosophy of Freiburg University. The thesis is analysed in comparison to other Čepėnas’ philosophical writings on Dostoevsky produced at the period of university studies and later during his clerical service in Lithuania. Ethical aspects of Čepėnas’ thesis continue to hold relevance until the recent period of philosophical development. Čepėnas’ writings are viewed in parallel analysis with a spectrum of the Lithuanian existential thought. Critical contemplations on ethical principles in the cycle of articles on Nietzsche’s philosophy are emphasised. The article attempts to clarify Čepėnas’ understanding of the egotism of the superhuman, the reasons and the content of supplements of Christian ethics, and the concept of the secular purpose of life.

Diskusijose apie šeimos socialinės institucijos pokyčius reikšminga vieta tenka tos pat lyties porų šeiminių teisių aptarimui. Todėl aktualu žinoti kaip šias teises (tarp kurių svarbiausios: teisė sudaryti juridiškai pripažįstamą santuoką ir teisė ugdyti vaikus, įsivaikinti) vertina visuomenė. Siekiant nustatyti Lietuvos gyventojų požiūrį į tos pačios lyties porų šeimines teises atlikta reprezentatyvi, atstovaujanti visai populiacijai, apklausa. Apklausta 1005 vyresnių nei 18 metų žmonių. Apklausos rezultatai rodo, kad dauguma respondentų 866 (86,3%) nepritaria tos pat lyties asmenų santuokai. Daugiau ar mažiau pritariantys tos pat lyties asmenų poros teisei registruoti santuoką buvo 135 (13,4%) respondentų. Dar žymesnis nepritarimas tos pat lyties asmenų poros teisei įsivaikinti. Šiai teisei nepritarė 952 (94,8%), o pritarė - 49 (4,9%) respondentų. Nustatytas teigiamas ryšys tarp palankumo tos pat lyties asmenų poros šeiminėms teisėms ir amžiaus, išsilavinimo bei miestų dydžio (labiau palankus jaunimas, turintys aukštąjį išsilavinimą asmenys, vilniečiai).

This article discusses one particular change in the development of Art in the twentieth century – the creation of Art as a reply to such questions as “Are there any substantial features of the work of art?”, “What is the difference between the works of art and nonartistic reality?”, “What does constitute the work of art as such?” Some contemporary artworks tell us merely about the nature of art. The attempt to conceive the works that belong to Biotechnological art, Social art, and Participatory art includes also a reflection on the question about the reasons which allow attributing these works to art. Creation includes consideration of what is possible in the art and notes on art history. The artworks combine the creation of artwork as such and questioning its content, meaning, form, and style. Art is perceived as an investigation of the status of the art object and the role of the artist himself.

Fenomenologinė pažinimo traktuotė leidžia gerokai išplėsti žmogaus sąmonės struktūrų analizę anapus empirinių metodų, taip pat taikyti šią analizę konkretiems sąmonės procesams, pavyzdžiui, diagnostinio vertinimo struktūrai ir prasminiam kontekstui, suprasti. Taigi empirinė medicina, pirmiausia radiologo santykis su diagnostiniais vaizdais, analizuojama remiantis keliais fenomenologiniais projektais, pirmiausia Kategorinės intuicijos, Vaizdinės sąmonės (Image-Consciousness) bei Kito konstitucijos ribose, postuluojant kategorinę intuiciją, triadinę vaizdinės sąmonės struktūrą bei kinestetinę empatiją (Einfühlung) pamatinėmis struktūrinėmis diagnostinio vertinimo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad fenomenologinė prieiga prie medicinos vaizdinimo gali ne tik atidengti naujas epistemologines-ontologines diagnostinio proceso dimensijas, bet ir pateikti rekomendacijų, kaip pagerinti radiologo įgūdžius bei savijautą, arba aptarti „antrojo interpretatoriaus“, arba CAD (Computer-Aided Detection), galimybes. Prie bendresnių šio straipsnio išvadų priskirtina tai, kad fenomenologija ne tik leidžia dekonstruoti modernistinę opoziciją tarp „humanistinės“ ir „empirinės“ medicinos, bet ir panaikina prima facie neįveikiamą prarają tarp fenomenologinėshermeneutinės tradicijos ir praktinio žinojimo pritaikymo empirinių metodų dėka, naujai susiejant technologiją su epistemologija ir ontologija. Straipsnis, žinoma, nepretenduoja išsemti visų analizuojamo sugretinimo tarp medicinos diagnostikos ir filosofijos galimybių.

Straipsnyje analizuojamos Europos ir Lietuvos socialinės-politinės sąlygos kuriant gerovės valstybes. Teigiama, kad socialine-politine prasme pastebimi akivaizdūs poslinkiai iš „pasyvių“, tik į socialines išmokas orientuotų gerovės valstybių į įgalinančias, „aktyvią“ socialinę politiką propaguojančias gerovės valstybes. Tačiau neoliberalizmo puolimas, kuris tęsiasi jau kelis dešimtmečius tiek Vakaruose, tiek Rytų Europoje bei Lietuvoje, dažnai suponuoja tik gynybines pozicijas aktyvios socialinės politikos formavimo ir vykdymo atžvilgiu. Tokią nepalankią socialiniams procesams situaciją į palankesnę potencialiai galėtų pakeisti labiau tradicinės „kairiosios“ politikos vykdymas, tačiau tam nei Vakarų Europos, nei tuo labiau Lietuvos socialdemokratinės jėgos nėra pasiruošusios ir nusiteikusios. Susidaro paradoksali situacija, kai neatidėliotiniems socialiniams uždaviniams spręsti nėra tinkamų politinių jėgų, o į tarptautinių socialinę apsaugą reglamentuojančių institucijų rekomendacijas neatsižvelgiama arba atsižvelgiama tik iš dalies.