Sociology Source Ultimate

ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (toliau – Reglamentas) pradėtas taikyti 2018 m. gegužės 25 d., kurio vienas iš tikslų pašalinti įvairių nacionalinių sistemų skirtumus ir nereikalingą administracinę naštą. Kiekviena valstybės narė užtikrina, kad viena arba kelios nepriklausomos valdžios institucijos yra atsakingos už šio Reglamento taikymo stebėseną (toliau – Priežiūros institucija). Lietuvoje asmens duomenų apsaugos priežiūros veiklą vykdo dvi institucijos – Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau - VDAI) ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Priežiūros institucijoms pagal Reglamentą suteikti įgaliojimai yra didesni ir platesnės apimties nei pagal ankstesnius duomenų apsaugos teisės aktus. Organizacijos tvarkančios asmens duomenis privalo užtikrinti atitiktį Reglamento reikalavimams. Už Reglamento nuostatų pažeidimus Priežiūros institucijos organizacijoms gali skirti dideles administracines baudas ir kitas sankcijas. Šiame straipsnyje analizuojama, kokia yra administracinių baudų skyrimo praktika ES ir kaip jos kontekste atrodo Lietuva. Mokslinio straipsnio autoriaus nuomone, įvertinus VDAI administracinių baudų skyrimo praktiką ES kontekste, galima ieškoti priežasčių, lemiančių esamą padėtį ir tobulinti VDAI duomenų apsaugos priežiūros funkcijų procesus. Straipsnyje taikyta mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų bei statistinių duomenų lyginamoji analizė, generalizacija.

Autoriai straipsnyje pateikia šiuolaikinius gerovės valstybės sampratos problema­tikos klausimus, kartu bandydami paanalizuoti dažniau pasitaikančius gerovės valstybių matavimų būdus. Straipsnis skiriamas jau kiek pasiruošusiems ir su­sipažinusiems su gerovės valstybę tyrinėjančia literatūra skaitytojams bei tiems specialistams, kurie nori drąsiu ir inovatyviu žvilgsniu pažvelgti į gerovės valstybės tyrinėjimo problematiką.

The reform of the child care system in Lithuania started with the Ministry of Social Security and Labor approving the Strategic Guidelines for Deinstitutionalization in 2012, followed by the Transition from Institutional Care to Community-Based Services in 2014. The strategic aim of the reform was to create a system including a comprehensive range of services that would enable every child and their family or guardians to receive individual services as well as community assistance according to their needs. The process of transformation of institutional care was designed in two steps: creation of the necessary conditions for the transformation, which took place in 2014 to 2017, and development of infrastructure in the regions, planned for 2017 to 2020, but now extended to 2023. The goal of this article is to discuss the deinstitutionalization process by presenting legal regulations, information about the conceptualization and scope of the project, and evidence based on documents and statistical and secondary data analysis. I will also discuss possible contradictions between analytical and political discourses, and quantitative and qualitative evidence.

Straipsnyje pristatomas socialinės globos įstaigų darbuotojų, dalyvaujančių šiuo metu Lietuvoje vykdomame institucinės globos paslaugų pertvarkos procese, dirbančių pertvarkai atrinktose socialinės globos įstaigose, teikiančiose paslaugas skirtingoms tikslinėms grupėms, motyvacijos lygio tyrimas. Jo tikslas – įvertinti darbuotojų motyvacijos dalyvauti pokyčių procese lygį. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad daugumai darbuotojų trūksta motyvacijos aktyviai dalyvauti institucinės globos pertvarkoje. Svarbu paminėti ir tai, kad socialinės globos įstaigų vidutinis darbuotojų motyvacijos lygis dominuoja visose šiose įstaigose, nepriklausomai nuo tikslinės grupės, kuriai teikiamos paslaugos.

Straipsnio tikslas – pristatyti epilepsija sergančių asmenų įsidarbinimo patirčių tyrimą ir socialinės pagalbos galimybes. Tyrimu siekiama išsiaiškinti, kaip įgyvendinama teisė į darbą iš epilepsija sergančių asmenų perspektyvos, tiriant jų subjektyvią įsidarbinimo patirtį. Tyrimo duomenų analizė atskleidžia epilepsija sergančių asmenų motyvaciją dirbti, ligos slėpimo fenomeną, dalyvavimo darbo pokalbyje išgyvenimus, santykius su darbdaviais bei socialinės pagalbos poreikį.

Prekariato plėtra – tai neoliberalaus politinio ir ekonominio projekto pagimdytas socialinis reiškinys, kurio mokslinei analizei tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, autorių nuomone, skiriama nepakankamai dėmesio. Straipsnyje pristatoma kokybinė analizė, kurioje apžvelgiama prekariato, kaip palyginti naujo kokybinio ekonominio ir socialinio reiškinio, formavimasis ir plėtra. Šio reiškinio įtaka įvairioms visuomeninio gyvenimo sritims pastaruoju metu nekelia abejonių, tačiau ypač stipriai ji paliečia tokias sferas, kaip artimesnė ir tolimesnė darbo aplinka, socialinio dialogo bei darbuotojų socialinės apsaugos galimybės, socialinių paslaugų bei socialinio darbo vystymas. The authors of the article state that the development of precariat is a social phenomenon produced by the neoliberal political and economic project, for the scientific analysis of which both worldwide and in Lithuania, according to the authors, insufficient attention is paid. The article introduces a qualitative analysis reviewing the formation and development of precariat, as a comparatively new qualitative economic-social phenomenon. The influence of this phenomenon for various areas of the societal life has not raised any doubts recently, yet they have huge influence on such areas as closer and more distant work environment, the opportunities of social dialogue and social security of employees. Theoretically it is not clear if the development of precariat should be considered as the formation of “some kind of class” with its own attributes, or “work status”, where an employee is merely short of a number of things within his work environment and his social security rights are not ensured. Even though for some “voluntary” precariat representatives such unstable, “unbound” situation associates with the “economics of happiness”, for many members of involuntary precariat it marks a much greater exploitation by the employers, less security, “dequalification” and worse rights in the area of social security. [...]

Europos parlamentas yra viena iš svarbiausių ES institucijų, kurios yra atsakingos už socialinės dimensijos tikslų formulavimą ir įgyvendinimą. Vienu iš aktualiausių uždavinių Europos Parlamentas laiko socialinės apsaugos priemonių priderinimą prie realaus minimalaus gyvenimo lygio, taip pat socialinės nelygybės ir atskirties mažinimą šalyse narėse. Socialinės dimensijos stiprinimas bei socialinės atskirties mažinimas Europoje gali sulėtėti ir dėl objektyvių ekonominių sunkumų, kurie šalis nares yra užgulę po 2008–2009 metų ekonominės krizės, kai vis dar nėra reikšmingesnio ekonominės padėties atsigavimo, o naujas ekonominis kritimas vis dar yra įmanomas. Straipsnyje analizuojamas krizės poveikis socialinės atskirties mažinimui Europos Parlamento rekomendacijų kontekste. Straipsnio pabaigoje autorius siūlo socialinės reintegracijos laipsnio nustatymą efektyvesniam socialinės apsaugos administravimui.