The Philosopher's Index

Remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, teisiniais ir moksliniais šaltiniais bei 2018– 2025 m. atliktais Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimais, straipsnyje gvildenama šeimos sampratos visuomenėje kaita. Katalikų Bažnyčios dokumentų ir Lietuvos Respublikos įstatymų apžvalga atskleidė glaudžias sąsajas tarp juose įtvirtintos prigimtinės šeimos sampratos: ji kildinama iš vyro ir moters skirtingumo ir papildomumo; grindžiama santuokos, kraujo giminystės, tėvystės, motinystės, vaikystės ar įvaikinimo ryšiais; suvokiama kaip valstybės ir visuomenės pagrindas; saugoma ir globojama valstybės. Vis dėlto šiandienos sociokultūrinių pokyčių kontekste galima įžvelgti dėl šeimos sampratos transformacijos kylančias grėsmes: visuomenės mentaliteto lyties ir šeimos sampratos klausimais dekonstravimą remiantis socialinio konstruktyvizmo nuostatomis, įpareigojimą visuotinai šia samprata vadovautis, pvz., diegiant nepilnamečių lytiškumo ir seksualumo ugdymą mokyklose. Tiriant visuomenės poziciją, buvo atlikta reprezentatyvių tyrimų, atskleidžiančių Lietuvos gyventojų požiūrį, lyginamoji analizė pagal šeimos sampratos identifikavimo kriterijus (laikyseną prigimtinės ar įvairove grindžiamos šeimos sampratos klausimu; požiūrį į tos pačios lyties asmenų porų santykių teisinį reguliavimą; poziciją jų normalizavimo klausimu). Analizuojant duomenis nustatyta, kad, nepaisant pastangų dekonstruoti vyro ir moters skirtingumu ir papildomumu grindžiamą prigimtinės šeimos sampratą, Lietuvos gyventojų parama jai išlieka stabili: nepritariama šeimos sampratos keitimui, neigiamai vertinamas tiek šeimos sampratą plečiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl lyčiai neutralios partnerystės instituto, tiek įpareigojimas Seimui šiame nutarime nurodytu būdu sureguliuoti skirtingų lyčių ir tos pačios lyties asmenų porų santykius, pasisakoma prieš tos pačios lyties asmenų porų santykių normalizavimą. Ryškėja tendencija, kad, intensyvėjant siekiams plėsti šeimos sampratą, visuomenės palankumas prigimtinei šeimai auga, o neturinčiųjų šiuo klausimu aiškios pozicijos dalis mažėja, nebe taip palankiai vertinama lyčiai neutrali šeima ir partnerystė.

Juan Rulfo’s Pedro Páramo (1994 [1955]) is one of the milestones of Mexican literature and it holds an important place in the global canon of the twentieth century. Despite the wide spectrum of interpretative possibilities it offers, there are almost no studies of this important novel from the perspective of embodied cognition. This article draws on the vocabulary of contemporary philosophy to address this critical gap, deconstructing the full range of traditional binary oppositions articulated by Rulfo, which includes: body and mind, cognitive and moral, imaginative and perceptual, mystical and lived, freedom and responsibility, individual and social. However, to establish the relevancy of our chosen conceptual apparatus, we return to Aristotle to offer a novel interpretation which also allows us to situate and correlate both the universal (human) and particular (mestizo) projects laid out by the author of Páramo. We demonstrate both the usefulness of Aristotle’s universal descriptions of the human being and the shortcomings of their rationalism and optimism in the context of the postcolonial world. To modify and extend this adaptation we reflect further on the specific ‘movements’ of the mestizo soul, which privilege embodied moments of cognition and transgression as the proper care for the soul, a soul that embraces both individual and socio-cultural aspects. This finally allows us to address the question of how the post-logocentric enaction and mediation of mestizo identity is possible.

Straipsnyje gvildenami nepilnamečių vertybinio-dorovinio ugdymo probleminiai aspektai Gyvenimo įgūdžių bendrosios programos (GĮBP) lytiškumo ugdymo dalyje. Jos analizė grindžiama išeities pozicija, kad lytiškumo ugdymas neatsiejamas nuo pasaulėžiūrinės prieigos, sąlygojančios programos plėto-jimo paradigmą, turinį ir kryptį. Nors GĮBP rengėjai pripažįsta vertybinį-pasaulėžiūrinį programos pobūdį, gretindami ją su dorinio ir visuomeninio ugdymo programomis, tyrimas atskleidė takoskyrą tarp programoje plėtojamo lytiškumo ugdymo turinio ir krikščioniškąja antropologija grindžiamų vertybinio-dorovinio ugdy-mo principų. GĮBP priskirta privalomam formaliajam ugdymui, jai nesuteikiama pasirinkimo alternatyvų, re-miamasi išskirtinai lytinio švietimo nuostatomis, tad ši programa labiau vadintina seksualumo, o ne lytiškumo ugdymu. Programos įgyvendinimui rekomenduojami šaltiniai dažnai neatitinka nepilnamečių amžiaus tarps-nio, jų psichosocialinės raidos laikotarpio, eliminuoja unikalią asmens brandos situaciją. GĮBP į nepilnamečių vertybinį-pasaulėžiūrinį ugdymą įneša kertinį paradigminį virsmą: atmetama prigimtinė šeimos samprata, įvedama nuasmeninta, lyčiai neutrali kalba, neformuojama pagarba žmogaus gyvybei, šeimos ir santuokos institutui, diegiama įvairove grindžiama lyties samprata. Programoje neigiamai pristatomos lytiškumo ugdy-mui svarbios savybės, pvz., drovumas, skaistumas, susivaldymas, taip pat formuojamos lyčiai neutralių lytinių santykių nuostatos, siejant juos su egocentriniu malonumo siekiu, fiziniu ir socialiniu saugumu, o ne gilumi-niu, atviru prokreacijai vyro ir moters Aš–Tu susitikimu. GĮBP grindžiama ne dorybes ir atsakomybę ugdan-čia valios pedagogika, o į egocentrines ir kintančias jausenas orientuotu emotyvizmu.

The article analyzes and compares the philosophical theology of Kierkegaard and Tillich. They are usually represented as exponents of the same (existentialist- Protestant) tradition, but a different perception of the main questions and possibilities for philosophical theology to answer them guides these philosophers to radically different conclusions regarding the philosophy of religion. A closer look at how they understand faith (pistis) unlocks new possibilities to interpret the ideas of Kierkegaard and Tillich rather than to accept “chrestomathic” analyses. Tillich’s implicit loyalty to Platonic and Hegelian ideas subordinates the existential aspects of his system to answers, which can be described as a “gnostic” understanding of faith and knowledge. This violates the limits for theoretical knowledge set by Kierkegaard. Such a Tillichian ontological loyalty explains that an ontological search is implicated in every religious experience. This basic presupposition of interaction with the sacred for Tillich lets us view Kierkegaard’s famous interpretation of biblical myths critically, and to argue that these stories do not mean that the only possible faith is “blind” faith. This opens a path for Tillich to rationalize every aspect of Christianity and to talk about “true God,” God beyond the gods of actual religions.

This paper presents a phenomenological study that reveals how psychologists studying for a diploma in existential psychotherapy, in Lithuania, experience personally significant learning from a client in a therapeutic relationship. The structure of such experience is described and discussed in the context of existential-phenomenological practice and a broader psychotherapy research.

M. Römeris tapo Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo teisėju ad hoc Klaipėdos krašto Statuto aiškinimo byloje. Šios bylos nagrinėjimui jis skyrė nemažai dėmesio savo dienoraščiuose. Juose teisininkas atskleidžia bylos nagrinėjimo detales. Dėl medžiagos gausos šį tyrimą sudaro šešių straipsnių ciklas: „Bylos kilmė ir rengimasis Teismui“; „Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme“; „Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme: ar galima atšaukti iš pareigų Direktorijos pirmininką?“; „Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme: sprendimas“, „Grįžus į Lietuvą“, „Teismas ir teisėjai“. Visas straipsnių ciklas pavadintas „Klaipėdos krašto Statuto aiškinimo byla M. Römerio dienoraščiuose“. Šiame straipsnyje pasakojame apie preliminarių nuomonių pasikeitimus dėl skundo penkto ir šešto klausimų bei Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo galutinį sprendimą Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byloje.

Straipsnyje keliamas politinės filosofijos prigimties ir prasmės klausimas. Atsispyręs nuo Maxo Weberio paskaitų „Mokslas kaip pašaukimas“ ir „Politika kaip pašaukimas“, bus klausiama, ką reikštų teigti, kad politinė filosofija yra pašaukimas. Bus aptartos svarbiausios politinės filosofijos transformacijos, pabrėžiant glaudų jos ryšį su socialine kritika ir politine praktika. Pagrindinė straipsnyje giname tezė tai, kad politinė filosofija nėra tik siaura akademinė disciplina, siekiant apmąstyti valstybės normatyvinius principus, bet turi būti suprasta ir kaip individualus ir kolektyvinis siekis atsakyti į gyvenimo prasmės klausimą.

M. Römeris tapo Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo teisėju ad hoc klaipėdos krašto statuto aiški- nimo byloje. Jis skyrė nemažai dėmesio šiai bylai savo dienoraščiuose. Juose teisininkas atskleidžia bylos nagrinėjimo detales. Medžiagos labai gausu, todėl šį tyrimą sudaro penkių straipsnių ciklas: Bylos kilmė ir rengimasis Teismui; Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme; Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme II; Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme III, Teismas, teisėjai, grįžus į Lietuvą. Visas straips- nių ciklas pavadintas Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla M. Römerio dienoraščiuose. šiame straipsny- je pristatome pasakojimą apie individualias teisėjų notas dėl pirmųjų keturių valstybių signatarių skunde iškeltų klausimų.

Tęsiama pirmųjų Goluchovskio traktatų analizė. Argumentuojama, kad jo mintys apie individą ir visuomenę atliepia gerai žinomas Machiavellio, Hobbes‘o, Rousseau politinės filosofijos idėjas. Aptariama, kaip filosofas polemizuoja su pagrindinėmis Smitho Tautų turto nuostatomis. Palyginamos jo ir Fichte‘ės Prakalbose vokiečių nacijai aiškinamų galimybių apriboti vien utilitarinį žmonių interesą interpretacijos. Nagrinėjama, kaip mūsų autorius, sureikšmindamas individualumo principą, įsijungia į romantinės ir į pokantinės hermeneutinės filosofijos autorių gretas. Pabrėžiama, kad Goluchovskis trečdaliu amžiaus anksčiau už Millį akcentavo skirtingų individų požiūrių ir veiklų vertę visai visuomenei. Konstatuojama, kad individų įvairovės sureikšminimas iš esmės skiria mūsų filosofo idealios valstybės sampratą nuo platoniškosios. Analizuojami Goluchovskio ir gyvenimo filosofijų sąryšiai.

M. Römeris dienoraščiuose neretai rašydavo konstitucinės, administracinės, civilinės, baudžiamosios, tarptautinės teisės klausimais. Rašė jis nemažai ir apie teisėjo, advokato vaidmenį. Tačiau jo dienoraščių 34 tomas pasižymi tuo, kad jame daug lapų skirta Klaipėdos krašto Statuto aiškinimo bylai Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme. Tai visai nestebina, nes šios bylos nagrinėjime teisininkas dalyvavo tiesiogiai – jis atliko nacionalinio teisėjo arba teisėjo ad hoc vaidmenį. Aprašydamas bylos nagrinėjimą, autorius gvildeno ir tarptautinės, ir konstitucinės teisės klausimus, ir Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo bylų nagrinėjimo procesą, teisėjo ad hoc vaidmenį, santykį su nuolatiniais Teismo teisėjais, aptarė teisėjų asmenybes, diskusijų, vykusių tarp teisėjų, ypatumus, psichologines priežastis, teisėjams apsisprendžiant dėl vieno ar kito dalyko, išgyvenimus, susijusius su kova dėl Klaipėdos krašto. Šį tyrimą sudaro keturių straipsnių ciklas: „Bylos kilmė ir rengimasis Teismui“; „Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme“; „Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme: sprendimas“; „Grįžus į Lietuvą, Teismas, Teisėjai“. Visas straipsnių ciklas pavadintas „Klaipėdos krašto Statuto aiškinimo byla M. Römerio dienoraščiuose“.