Academic Search Complete

Straipsnyje nagrinėjama daugialypės tarpsektorinės diskriminacijos proble-matika darbo santykiuose. Atskleidžiami Darbo užmokesčio skaidrumo direktyvos aspektai daugialypės diskriminacijos kontekste, analizuojama įtvirtinta daugialypės diskriminacijos draudimo sąvoka ir galimas poveikis Europos Sąjungos antidiskriminacinės teisės vystymuisi. Taip pat pateikiamos Darbo užmokesčio skaidrumo direktyvos stiprybės, silpnybės ir galimybės. Įvertinama, kad daugialypė tarpsektorinė diskriminacija yra sudėtingas reiškinys, kuriam atpažinti būtina tinkama diskriminacinių pagrindų sąveikos analizė ir pažymimas atitinkamos palyginamosios priemonės parinkimo poreikis. Straipsnyje analizuojamos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nagrinėtos bylos, kuriose daugialypės tarpsektorinės diskriminacijos sąveikos klausimas liko neišspręstas, nes galimai trūksta teisinės doktrinos. Apibendrinant pateikiamos galimo daugialypės tarpsektorinės diskriminacijos vertinimo ir naujo požiūrio Europos Sąjungos antidiskriminacinėje teisėje įžvalgos.

Healthcare systems face ongoing challenges that require reforms to enhance innovation, accessibility, and efficiency. Lithuania’s healthcare reform aims to enhance equity, quality, and sustainability by reorganising its service network. However, implementation has revealed unintended effects, including “network compression”, where large hospitals absorb services from smaller regional facilities, deepening regional inequality and limiting accessibil-ity for rural populations. A qualitative research method with 22 informants was employed. Healthcare professionals are reporting growing fatigue, increased administrative burdens, and a decline in empathy in patient care. These outcomes highlight how efficiency-oriented poli-cies can unintentionally depersonalise services and marginalise regional healthcare providers. Based on interviews with healthcare professionals, this study examines how reforms trans-form everyday clinical practices and local service delivery. The findings underscore the need to balance efficiency-driven reforms with empathy, professional autonomy, and equitable access to healthcare.

Constructive co-operation between municipal administrations and independ-ent public service providers, including non-governmental organisations (NGOs), establishes favourable conditions for the development and dissemination of best practices in the delivery of high-quality social services. This research aimed to assess the development and effectiveness of co-operation between a municipal administration and NGOs in delivering social services, using Marijampolė municipality as a case study. A qualitative empirical approach, comprising interviews and focus group discussions, was employed. The Stakeholder Relationship Manage-ment Maturity (SRMM) model was used to evaluate the level of co-operation. The municipal-ity chosen for the present analysis is distinguished by a substantial presence of NGOs actively delivering services. The research findings indicate that, according to the SRMM model, the maturity of co-operation between municipal administrations and NGOs in providing social services is primarily at the procedural level, whereas relational aspects are evident within the process standardisation dimension. To foster mature co-operation, it is recommended that participants within the co-operation network establish a shared vision regarding the future of social service provision and the role of NGOs. The findings of the empirical research under-score the necessity for participants in a co-operation network to cultivate competencies essen-tial for sustaining and enhancing co-operation (e.g. communication and conflict resolution) and highlight the importance of establishing a unified culture of co-operation.

Straipsnyje analizuojama „contra spoliatorem“ taisyklė ir jos reikšmė civiliniame procese kaip šalių teisės rungtis ir pareigos bendradarbiauti pusiausvyros užtikrinimo priemonė. Atskleidžiama, kad ši taisyklė suteikia teismui galimybę daryti procesines išvadas tais atvejais, kai šalis, siekdama procesinio pranašumo, sąmoningai nevykdo bendradarbiavimo pareigos ir nepateikia turimų reikšmingų įrodymų. Kartu pabrėžiama, jog „contra spoliatorem“ taikymas nėra automatinis – teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti įrodymų nepateikimo priežastis ir nustatyti, ar jos leidžia daryti neigiamas procesines išvadas. Straipsnyje taip pat aptariamos situacijos, kai įrodymų nepateikimas kyla ne iš nesąžiningo elgesio, bet iš teisėtos pareigos saugoti profesinę, valstybės, tarnybos ar komercinę paslaptį. Tokiais atvejais konfidencialios informacijos apsauga įgyja ypatingą teisinę reikšmę, siejamą su viešojo intereso apsauga, valstybės saugumo užtikrinimu, pasitikėjimo tarp advokato ir kliento išsaugojimu ir profesinės veiklos nepriklausomumo garantijomis.

Abstract Aim. The aim of this study is to reveal the victimisation of Lithuanian teachers in educational institutions. In order to achieve the aim of the study, the following hypotheses were put forward: traumatic experiences as a student are related to experiences of bullying and violence as a teacher; different forms of violence are interrelated; and teachers who have experienced one form of violence are more likely to experience others. Methods. A quantitative study was conducted, and a questionnaire was developed for data collection using validated scales: Multidimensional Teacher Victimisation Scale (MT-VS-2); Teacher Bullying Experience Scale; Posttraumatic Cognitions Inventory – PTCI-9; Brief COPE. A probabilistic multistage sampling method was used, involving systematic and cluster sampling, with 1,044 teachers participating. Results. Teachers most often experience psychological and verbal abuse (e.g., the incitement of students to disobey, swearing, gossip, etc.), and less often experience physical abuse, damage to property, sexual harassment, and cyber-attacks. Significant correlations were found between early trauma and current bullying by students, parents, colleagues, and administrative staff. Strong links were also found between physical violence and sexual and cyber harassment, as well as between property damage and psychological violence. Conclusions. Teacher victimisation is a complex phenomenon determined by traumatic experiences, interpersonal relationships, and the overall school climate. Teachers most often experience psychological and verbal violence. The different forms of violence experienced by teachers are interrelated. Originality. The study found that trauma experienced by teachers in childhood is positively associated with current experiences of violence and greater visibility of violence.

Lietuvos teismai vis dažniau sprendžia dėl vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų tvarkos, pagal kurią vaikas su abiem tėvais praleidžia po tiek pat laiko, taikymo. Remiantis dokumentų, teismų praktikos analizės, sisteminiu ir lyginamuoju metodais, straipsnyje analizuojama, kokie kriterijai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prakti-koje išskiriami kaip būtini sprendžiant šį klausimą, kodėl išskirti tokie kriterijai ir kaip jų turinys atskleidžiamas Lietuvos apeliacinės instancijos teismų praktikoje ir teisės mokslininkų darbuose. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, esminiai vertinami kriterijai turėtų būti: vaiko nuomonė, vaiko amžius ir poreikiai, tėvų gyvẽnamosios vietos ir atstumas nuo jų iki vaiko ugdymo įstaigos, tėvų galimybės įgyvendinti tokią tvarką, vaiko ryšys su kiekvienu iš tėvų, tėvų tarpusavio santykiai. Įtakos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išskirtiems kriterijams galėjo turėti Europos šeimos teisės komisijos (CEFL) tėvų atsakomybės principai. Apeliacinės instancijos teismų praktikos analizė atskleidžia, kad teismai iš esmės remiasi šiais kriterijais, išsamiai vertindami geriausius vaiko interesus, kai nustatoma maksimali bendravimo tvarka. Vis dėlto pastebima, kad bylose vertinami ne visi, o tik tam tikri kriterijai, ypač pasigendama išsamiau įvertintų konfliktiškų tėvų santykių.

Tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.72 str., tiek Vokietijos BGB (vok. Bürgerliches Gesetzbuch1) reglamentuojamas buvusių sutuoktinių tarpusavio materialinis išlaikymas. Šiame straipsnyje analizuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.72 str. ir BGB normos, reglamentuojančios sutuoktinių pareigą vienas kitą materialiai išlaikyti, ir pateikiami teismų praktikoje formuojamų teisės normų aiškinimo ir taikymo pavyzdžiai. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismų praktika nagrinėjamu klausimu nėra itin gausiai išplėtota, teismai visgi vangiai tenkina ieškinio reikalavimus išlaikyti buvusį sutuoktinį, o ir teismų sprendimuose iš esmės remiamasi bendraisiais sutuoktinių materialinio išlaikymo reikalingumo principais ir pagrindais, o ši praktika metams bėgant iš esmės nekito. Manytina, kad Vokietijos BGB teisės normų ir teismų praktikoje formuojamų teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių dėl sutuoktinių išlaikymo analizė suteiks galimybę įvertinti šį institutą iš kitos perspektyvos (teisės normų taikymo aspektu) ir sudarys prielaidas plačiau ir dažniau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.72 str. pritaikyti nacionalinėje teisėje, nagrinėjant tokias bylas.

Valstybė, sukūrusi teisingumo vykdymo įgyvendinimo monopolį, t.y. ginčų dėl teisės nagrinėjimą teismuose, sykiu kuria ir kitas efektyvias materialiųjų teisinių santykių gynimo priemones. Viena iš jų– tokių ginčų priskyrimas nagrinėti ikiteisminio pobūdžio tvarka kitiems teisės subjektams. Šiuo aspektu ikiteisminė tvarka pagal įstatymą gali būti pri-valoma arba neprivaloma. Kai ikiteisminė tvarka yra privalomo pobūdžio, asmuo, siekiantis apginti galimai pažeistas savo subjektines teises, visų pirma privalo ja pasinaudoti ir tik po to įgyja teisę kreiptis į teismą (teisės kreiptis į teismą prielaida). Kaip ir bet kurioje ginčų nagri-nėjimo institucijoje, sprendžiant tokius ginčus privaloma ikiteismine tvarka šalys gali patirti bylinėjimosi išlaidų. Tuomet kyla pagrįstas klausimas dėl tokių išlaidų (ne)atlyginimo. Šiame straipsnyje nagrinėjamos darbo ginčų komisijoje, kurioje privalomai ikiteismine tvarka na-grinėjami darbo ginčai, patirtų bylinėjimosi išlaidų (ne)atlyginimo problemos. Pagal Lietu-voje nustatytą ikiteisminį darbo ginčų nagrinėjimo modelį, šalių tokiame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Nors teismų praktikoje ši taisyklė pripažįstama pagrįsta, o atitinkamos normos konstitucingumas yra patikrintas konstitucine tvarka, straipsnyje na-grinėjama, ar tokia teismų praktika ir naujausia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija yra (ne)suderinama su veiksminga pažeistų darbo santykių dalyvių teisių apsauga. Analizuojama, ar tokia bylinėjimosi išlaidų (ne)atlyginimo taisyklė gali nepagrįstai riboti darbo teisinių santykių dalyvių galimybes veiksmingai ginti pažeistas savo teises.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso norma, reglamentuojanti konfiskuotino turto vertės išieškojimą. Konfiskuotino turto vertės išieškojimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri padeda įgyvendinti bausmės tikslus ir užtikrinti, kad nusikalstamos veikos taptų ekonomiškai nenaudingos. Kaltininkui skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, kaip ir bausmė, turi būti individualizuojama: reikia, kad ji ne tik atliktų represinę funkciją, bet ir būtų proporcinga bei teisinga. Įstatymų leidėjas nenumatė galimybės išieškoti tik dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad, siekiant įgyvendinti teisinės valstybės principą, teismai, atsižvelgdami į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančius duomenis ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes, gali spręsti dėl konfiskuotino turto dalies išieškojimo. Įvertinus kriterijus, kuriais teismai vadovaujasi nustatydami konfiskuotino turto vertės išieškojimo dydį, pažymėtina, jog visais atvejais reikėtų įvertinti ir kaltininko turtinę padėtį, kad skiriama baudžiamojo poveikio priemonė atitiktų teisingumo, proporcingumo ir teisinės valstybės principus. Straipsnyje taip pat analizuojama, ar turto vertę atitinkanti pinigų suma su PVM atitinka turto vertės sampratą.

Šio straipsnio tikslas yra atskleisti ir įvertinti, ar privilegijuotųjų ir naujasis išperkamųjų akcijų reguliavimai gali pasitarnauti sprendžiant darbuotojų finansinio dalyvavimo įmonės valdyme problemas. Iš jų vienos pagrindinių įgyvendinant dalybas akcijomis su darbuotojais yra formalūs akcijų suteikimo (ABĮ 471 str.) instituto reikalavimai; akcijų suteikiamų teisių perleidimo ar disponavimo apribojimų nustatymo ir privilegijuotųjų akcijų ribojimai; teisinis netikrumas, pažadant akcijas suteikti akcijų pasirinkimo sandorio pagrindu; akcijų likvidumas. Išanalizavus patobulintą privilegijuotųjų akcijų reguliavimą gautos išvados, jog šis pasitarnautų nustatant darbuotojams suteikiamų akcijų teisių ir ribojimų apimtį (palyginti su ABĮ 471 str.), netiesiogiai gali pagelbėti teisinio netikrumo ir akcijų likvidumo klausimais. O naujasis išperkamųjų akcijų reguliavimas gali būti suderintas su ABĮ 471 str., tačiau nesprendžia su akcijų suteikimo institutu susijusių problemų. Visgi išperkamosios akcijos pasitarnauja kaip akcijų realizavimo įrankis, kadangi bendrovėms sudaroma aiški ir patogi įstatyminė galimybė įgyvendinti akcijų išpirkimą, o tai yra patrauklu investuotojams ar darbuotojams.