SPOLIT

Tyrimo objektas – vyresniųjų paauglių (merginų ir vaikinų) agresijos raiška. Tyrimo tikslas – nustatyti skirtingo fizinio aktyvumo vyresniųjų paauglių agresijos raiškos ypatumus lyties aspektu. Hipotezės: 1. Tikėtina, kad vaikinų fizinė agresija yra didesnė nei merginų, o merginoms būdingesnė verbalinė agresija. 2. Fiziškai aktyvių paauglių fizinė agresija pasireiškia labiau nei fiziškai pasyvių. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros šaltinių analizė; anketavimas; statistinė analizė. Tiriamųjų fizinis aktyvumas nustatytas pagal modifikuotą tarptautinio fizinio aktyvumo klausimyno (IPAQ) trumpąją formą (Ainsworth, Levy, 2004). Agresijai nustatyti buvo naudotas A. Basso ir A. Darki klausimynas (Волков, 2002), kuriuo įvertinamos skirtingos agresijos raiškos formos: fizinė, verbalinė, netiesioginė agresija, susierzinimas, negatyvumas, skriauda, įtarinėjimas ir kaltės jausmas. Tyrimo rezultatams apdoroti buvo naudojamas programinis statistinių duomenų paketas SPSS 19.0 for Windows. Išvados buvo daromos remiantis Kolmogorovo-Smirnovo (Kolmogorov-Smirnov), Šapiro-Vilko (Shapiro-Wilk) testais, Mano-Vitnio (Mann-Whitney) U kriterijumi ir Stjudento (Student) t testu. Anoniminė anketinė apklausa atlikta 2014 metų kovo mėnesį Vilniaus ir Kauno mokyklose. Joje dalyvavo 245 mokiniai (128 merginos ir 117 vaikinų) iš 8–9 klasių. Tiriamųjų amžius 15 ± 0,6 metų. Nustatyta: skirtingo fizinio aktyvumo vaikinams labiau nei merginoms būdinga fizinė agresija (p < 0,05); nepakankamo fizinio aktyvumo merginoms labiau nei vaikinams būdinga verbalinė agresija ir susierzinimas, o pakankamai fiziškai aktyvioms – skriaudos raiška (p < 0,05); pakankamo fizinio aktyvumo vaikinų fizinė ir verbalinė agresija ryškesnė nei nepakankamo fizinio aktyvumo vaikinų.

Šiandien darbas universitete tampa dideliu iššūkiu dėstytojams, nes studentai, socialiniai partneriai, politikai ir visuomenė pradeda abejoti ilgai puoselėtomis akademinio darbo vertybėmis. Dėstytojų veiklos objektas – studentas, mokslo procese pereinantis į subjekto poziciją ir tampantis aktyviu edukacinio proceso dalyviu, turinčiu savo tikslus, įsitikinimus, motyvus, elgesio logiką, jo paskirtis – perimti pedagogo perteiktą informaciją. Mūsų tyrimo tikslas – atskleisti, kokios kūno kultūros dėstytojo savybės nepatinka studentams. Tyrimo metu iš viso buvo apklausta 1012 respondentų iš aukštųjų universitetinių mokyklų. Per pirmąjį ir antrąjį tyrimus buvo taikoma apklausa raštu, naudota specialiai šiam tyrimui parengta anketa, sudaryta iš demografinių klausimų ir įvairių skalių. Nepatinkančios kūno kultūros dėstytojo savybės buvo nustatomos iš vyraujančias dėstytojo savybes atskleidžiančių dešimties teiginių klausimyno. Nustatyta, kad studentams (merginoms ir vaikinams) labiausiai nepatinka, kai kūno kultūros dėstytojas per pratybas nedalyvauja fizinėje veikloje kartu su jais, nebendrauja ir nerodo entuziazmo. Vaikinams dar labai nepatinka, kai dėstytojas reikalauja įvykdyti normatyvus.

Nustatyta, kad privalomas kūno kultūros pratybas (I tyrimas) lankantiems studentams svarbiausia yra individualumo, orientacijos į save, bendradarbiavimo ir varžymosi / rungtyniavimo motyvacija. Neprivalomas (savo noru pasirenkamas) kūno kultūros pratybas universitete (II tyrimas) lankančių studentų motyvacija dalyvauti kūno kultūros pratybose yra daug didesnė (p < 0,05), svarbiausia yra varžymosi / rungtyniavimo, orientacijos į meistriškumą ir vidinė motyvacija. Vaikinų, kuriems yra labai / pakankamai svarbu mokytis universitete, dalyvavimą pratybose labiausiai skatino vidinė motyvacija, merginų, kurioms labai svarbu mokytis universitete, motyvacija dalyvauti kūno kultūros pratybose buvo matyti visose motyvacijos skalėse (išimtis – individualumo skalėje neaptikta statistiškai reikšmingų skirtumų). Studentų, kurių studijos prasmingos ir kuriems yra labai / pakankamai svarbu mokytis universitete, dalyvavimui kūno kultūros pratybose įtaką darė vidinė ir orientacijos į meistriškumą motyvacija.

Anoniminė anketinė apklausa atlikta 2013 m. per Lietuvos studentų (savigynos imtynių ir dziudo) čempionatus. Apklausoje dalyvavo 48 savigynos imtynes ir 55 dziudo kultivuojantys studentai (n = 103), jų vidutinis amžius 21,3 ± 2,4 m., sportinis stažas 6,5 ± 2,1 metų. Respondentai anketas pildė varžybų dieną prieš svėrimo procedūrą. Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 21.0 statistinių duomenų apdorojimo paketą. Vidurkių skirtumų patikimumui nustatyti taikytas nepriklausomų imčių Stjudento t kriterijus, skirtingų grupių rezultatams palyginti – χ2 (chi kvadrato) kriterijus. Skirtumas buvo laikomas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05. Nustatyta, kad varžybų dieną daugumos savigynos imtynes ir dziudo kultivuojančių studentų savijauta (69,0 % savigynos imtynių ir 68,0 % dziudo atstovų), aktyvumas (atitinkamai 56 ir 52,0 %) ir nuotaika (atitinkamai 75,0 ir 70,0 %) buvo aukšto lygio, o situacinio nerimo lygis – mažas (atitinkamai 69,0 ir 70,0 %). Mūsų hipotezė, kad olimpinių (dziudo) ir neolimpinių (savigynos imtynių) sporto šakų atstovų emocinė būsena prieš varžybas skiriasi, nepasitvirtino: savigynos imtynes ir dziudo kultivuojančių studentų emocinė būsena varžybų dieną nesiskyrė.

Itin išaugę streso rodikliai pastebimi tarp jaunų suaugusiųjų amžiaus žmonių (nuo 18 iki 25 metų). Atletinis tapatumas – tai visą gyvenimą besiformuojančio daugialypio asmenybės savęs suvokimo dalis, parodanti, kiek žmogus save sieja su fiziniu aktyvumu ar sportine veikla. Jaunuolio atletinis tapatumas gali sietis su didesniu stresu arba priešingai – jį sumažinti. Tyrimo tikslas – nustatyti pirmo kurso studentų atletinį tapatumą ir jo sąsajas su patiriamu stresu. Psichologiniam stresui nustatyti naudota Reeder streso vertinimo skalė. Atletiniam tapatumui vertinti taikytas Atletinio tapatumo klausimynas jaunuoliams (Anderson et al., 2007). Tyrime dalyvavo 254 (135 merginos ir 119 vaikinų) pirmo kurso pirmos pakopos Lietuvos sporto universiteto studentai, kurių amžius nuo 18 iki 25 metų; amžiaus vidurkis – 19,52 m. (0,64). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad pirmo kurso studentai, kurių atletinis tapatumas yra ryškesnis, patiria mažiau streso nei pirmo kurso studentai, kurių atletinis tapatumas yra mažesnis. Tikėtina, kad fizinis aktyvumas stipriai formuoja jaunuolio tapatumą, o tai turi teigiamos reikšmės jaunuolių psichologinei sveikatai.

Tai buvo konstatuota vertinant tiek visos tiriamųjų grupės, tiek atskirų pogrupių tiriamųjų duomenis. Abiejų pogrupių pulsinio AKS kaita atliekant krūvius nugaros raumenims lavinti skiriasi tuo, kad didesnio fizinio darbingumo pogrupio pulsinis AKS trečiojo krūvio kartojimo metu reikšmingai daugiau pakito, be to, buvo nustatytas šio pogrupio tiriamųjų greitesnis atsigavimas po krūvio. Gauti tyrimo rezultatai leido daryti išvadą, kad atliekant regioninio pobūdžio kartotinius krūvius (pratimą nugaros raumenims lavinti) raumenų kraujotakos ir deguonies tiekimas aktyviems raumenims gali būti pasiekiamas skirtingu laipsniu aktyvinant centrinės ir periferinės kraujotakos mechanizmus. Mažesnio nei vidutinis funkcinio parengtumo asmenų tokio paties laipsnio pulsinio AKS pasikeitimas įvyksta dėl reikšmingai didesnio sistolinio AKS padidėjimo (centro – širdies darbas), o didesnio nei vidutinis funkcinio parengtumo asmenų tokio paties laipsnio pulsinio AKS pasikeitimas įvyksta dėl didesnio diastolinio AKS sumažėjimo (periferinių kraujagyslių vazodilatacija).

Pastaraisiais metais vis dažniau taikomi ekonominiai dėsniai ir koncepcijos sportinėje veikloje siekiant paaiškinti sporto indėlį į šalies ekonominį augimą ir užimtumą. Europos Komisijos (EK) „Baltoji knyga dėl sporto“ (2007) ir „Komunikatas sporte“ (2009) pabrėžia poreikį parengti Europos statistinį metodą ir juo remiantis šalims rengti nacionalines sporto statistines ataskaitas. Įgyvendinant 2011–2014 m. Europos Sąjungos darbo planą sporto srityje suburta ekspertų grupė „Sporto statistika“, kurios paskirtis – koordinuoti pagalbinės sporto duomenų apskaitos sistemos įgyvendinimą Europos lygiu diegiant vienodą ekonominio sporto rinkos poveikio nustatymo metodiką ir pagrįsti realios sporto rinkos situacijos vertinimo poreikį parengiant šalims politines rekomendacijas. Ekonominis sporto poveikis yra vertinamas pagal tris rodiklius: pajamas, gautas iš sportinės veiklos, ir jų dalį bendrajame nacionaliniame produkte, darbumą, t. y. dirbančių asmenų skaičių ir jų sukuriamą ekonominę vertę, gautą pridėtinę vertę iš su sportu susijusios veiklos. Austrija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Lenkija, Nyderlandai, Vokietija jau yra atlikę ekonominio sporto rinkos poveikio skaičiavimus. Šio mūsų teorinio tyrimo tikslas – atskleisti ekonominio sporto rinkos poveikio analizės turinį pagrindžiant jo aktualumą. Naudotas dokumentų analizės metodas. Buvo remtasi Jungtinės Karalystės, Austrijos ir Nyderlandų atliktais ekonominio sporto poveikio tyrimais ir parengtais metodiniais reikalavimais, EK ekspertų grupės „Sporto statistika“ veiklos dokumentais. Straipsnyje pristatoma sporto ekonominės sąskaitos apibrėžtis, atskleidžiant Vilniaus sporto apibrėžties turinį pateikiamas sportinės veiklos turinys pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (2008). Analizuojama sporto rinkos ekonominė apibrėžtis ir ekonominio poveikio algoritmas.

iššūkiu, reikalaujančiu didesnės sporto vadovų kompetencijos. Šio straipsnio aktualumas pagrįstas ekonominių dėsnių ir metodų pritaikymo sporte, kaip ūkio šakoje, svarbos akcentavimu išryškinant sporto ekonominį indėlį ir pabrėžiant jo ypatumus rinkos ekonomikos sąlygomis. Straipsnio tikslas – pristatyti ekonominių dėsnių ir analizės metodų pritaikymo sporte aktualumą. Straipsnyje apžvelgiama sporto rinkos struktūra, kuri yra skirstoma į aktyvaus sporto ir pasyvaus sporto bei jų pasekmės rinkas. Sporto kompleksiškumas ir svarba mikroekonomikos kontekste yra pateikiami sporto rinkos ypatumų analizei pasitelkiant dedamąsias dalis: paklausą, pasiūlą ir produktus. Egzistuoja sporto paklausos apribojimų problemos, kurios susijusios su vartotojų pajamomis ir laisvo laiko biudžetu. Svarbiausi faktoriai, lemiantys paklausą sporte, yra kaina, pajamos, kitų gėrybių kaina ir vartotojo pirmenybės. Formuojant ilgalaikę sporto pasiūlą reikia suderinti tiek finansinius, tiek ir sportinius rezultatus. Valstybė, namų ūkiai, pelno siekiančios įmonės ir pelno nesiekiančios organizacijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios su sporto pasiūlos kūrimu. Sporto produktai ypatingi tuo, kad, viena vertus, jie yra panašūs į kitus produktus, o kita vertus, turi ypatumų, kurie kitiems rinkos produktams nebūdingi. Taip pat straipsnyje apžvelgti sporto ekonominio poveikio analizės metodai makroekonomikos kontekste. Vertinant sporto industrijos indėlio į bendrąją šalies ekonomiką apskaičiavimo galimybes yra naudojamas kompleksinis požiūris siekiant įvertinti realią situaciją. [...]