Humanities Source

Remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, teisiniais ir moksliniais šaltiniais bei 2018– 2025 m. atliktais Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimais, straipsnyje gvildenama šeimos sampratos visuomenėje kaita. Katalikų Bažnyčios dokumentų ir Lietuvos Respublikos įstatymų apžvalga atskleidė glaudžias sąsajas tarp juose įtvirtintos prigimtinės šeimos sampratos: ji kildinama iš vyro ir moters skirtingumo ir papildomumo; grindžiama santuokos, kraujo giminystės, tėvystės, motinystės, vaikystės ar įvaikinimo ryšiais; suvokiama kaip valstybės ir visuomenės pagrindas; saugoma ir globojama valstybės. Vis dėlto šiandienos sociokultūrinių pokyčių kontekste galima įžvelgti dėl šeimos sampratos transformacijos kylančias grėsmes: visuomenės mentaliteto lyties ir šeimos sampratos klausimais dekonstravimą remiantis socialinio konstruktyvizmo nuostatomis, įpareigojimą visuotinai šia samprata vadovautis, pvz., diegiant nepilnamečių lytiškumo ir seksualumo ugdymą mokyklose. Tiriant visuomenės poziciją, buvo atlikta reprezentatyvių tyrimų, atskleidžiančių Lietuvos gyventojų požiūrį, lyginamoji analizė pagal šeimos sampratos identifikavimo kriterijus (laikyseną prigimtinės ar įvairove grindžiamos šeimos sampratos klausimu; požiūrį į tos pačios lyties asmenų porų santykių teisinį reguliavimą; poziciją jų normalizavimo klausimu). Analizuojant duomenis nustatyta, kad, nepaisant pastangų dekonstruoti vyro ir moters skirtingumu ir papildomumu grindžiamą prigimtinės šeimos sampratą, Lietuvos gyventojų parama jai išlieka stabili: nepritariama šeimos sampratos keitimui, neigiamai vertinamas tiek šeimos sampratą plečiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl lyčiai neutralios partnerystės instituto, tiek įpareigojimas Seimui šiame nutarime nurodytu būdu sureguliuoti skirtingų lyčių ir tos pačios lyties asmenų porų santykius, pasisakoma prieš tos pačios lyties asmenų porų santykių normalizavimą. Ryškėja tendencija, kad, intensyvėjant siekiams plėsti šeimos sampratą, visuomenės palankumas prigimtinei šeimai auga, o neturinčiųjų šiuo klausimu aiškios pozicijos dalis mažėja, nebe taip palankiai vertinama lyčiai neutrali šeima ir partnerystė.

Straipsnyje gvildenami nepilnamečių vertybinio-dorovinio ugdymo probleminiai aspektai Gyvenimo įgūdžių bendrosios programos (GĮBP) lytiškumo ugdymo dalyje. Jos analizė grindžiama išeities pozicija, kad lytiškumo ugdymas neatsiejamas nuo pasaulėžiūrinės prieigos, sąlygojančios programos plėto-jimo paradigmą, turinį ir kryptį. Nors GĮBP rengėjai pripažįsta vertybinį-pasaulėžiūrinį programos pobūdį, gretindami ją su dorinio ir visuomeninio ugdymo programomis, tyrimas atskleidė takoskyrą tarp programoje plėtojamo lytiškumo ugdymo turinio ir krikščioniškąja antropologija grindžiamų vertybinio-dorovinio ugdy-mo principų. GĮBP priskirta privalomam formaliajam ugdymui, jai nesuteikiama pasirinkimo alternatyvų, re-miamasi išskirtinai lytinio švietimo nuostatomis, tad ši programa labiau vadintina seksualumo, o ne lytiškumo ugdymu. Programos įgyvendinimui rekomenduojami šaltiniai dažnai neatitinka nepilnamečių amžiaus tarps-nio, jų psichosocialinės raidos laikotarpio, eliminuoja unikalią asmens brandos situaciją. GĮBP į nepilnamečių vertybinį-pasaulėžiūrinį ugdymą įneša kertinį paradigminį virsmą: atmetama prigimtinė šeimos samprata, įvedama nuasmeninta, lyčiai neutrali kalba, neformuojama pagarba žmogaus gyvybei, šeimos ir santuokos institutui, diegiama įvairove grindžiama lyties samprata. Programoje neigiamai pristatomos lytiškumo ugdy-mui svarbios savybės, pvz., drovumas, skaistumas, susivaldymas, taip pat formuojamos lyčiai neutralių lytinių santykių nuostatos, siejant juos su egocentriniu malonumo siekiu, fiziniu ir socialiniu saugumu, o ne gilumi-niu, atviru prokreacijai vyro ir moters Aš–Tu susitikimu. GĮBP grindžiama ne dorybes ir atsakomybę ugdan-čia valios pedagogika, o į egocentrines ir kintančias jausenas orientuotu emotyvizmu.

Socialinis ugdymas ir saviugda yra neįmanomi be atitinkamo kultūrinio proceso. Šiuo metu Lietuvos kultūros politika yra reguliuojama dviem teisės aktais: „Lietuvos valstybės strategija 2050“ ir „Lietuvos kultūros politikos pagrindų“ įstatymu, o formuojama ir visuomenės iniciatyvomis. Deja, šie abu svarbūs dokumentai nestokoja spragų, o strategija pasižymi kultūros sampratos vartosenos daugiaprasmiškumu ir chaotiškumu. Lietuvoje tebėra gajus siauras, tačiau atgyvenęs kultūros prilyginimas menams ir paveldui. Tai atspindi tradiciją, kilusią iš aristokratijos poreikių. Jos vietą turėtų užimti pažangios kultūros, nukreiptos į bendros gerovės, teisingumo, saugumo, laisvių ir tam reikalingos tvarkos didinimą visuomenėje samprata.

The present article provides a study of the justice-related perceptions in educational settings by examining conflict issues. It is based upon the assertion that conflict experience may provide key to understand how justice functions in the classroom. This study aims to investigate what issues of injustice arise during teacher-student conflicts. What teacher treatments do students find unfair? What student actions are perceived as unfair by the teacher? This study is based on narratives of Lithuanian students and teachers. Sixty-eight students and thirty-one teachers participated. Respondents were asked to remember a conflict they experienced and answer several questions of the survey. Respondents reported that they experienced interactional injustice more frequently than they experienced distributive or procedural injustice. Also, both teachers and students reported conflict situations where two or even three types of justice had been violated. In terms of classroom practice, findings suggest that to avoid destructive conflicts, teachers should be aware of students’ understanding of justice.

Veiksminga naujų darbuotojų socializacija leidžia organizacijai efektyviau siekti tikslų, padidinti darbuotojų įsipareigojimą bei sumažinti darbuotojų kaitą. Straipsnyje siekiama nustatyti, kokie veiksniai turi reikšmingiausios įtakos naujų darbuotojų socializacijai. Šiuo tikslu anketinės apklausos pagrindu straipsnyje analizuojamas Baltijos šalyse veikiančių organizacijų naujokų socializacijos atvejis. Tyrimo rezultatai parodė, kad sklandžiai socializacijai įgyvendinti svarbūs tiek institucionalizuotos socializacijos veiksniai, tiek paties darbuotojo proaktyvumas. Straipsnyje pristatomas tyrimo rezultatų pagrindu parengtas empirinis naujų darbuotojų socializacijos modelis.

1999 m. Bolonijos procesas nubrėžė gaires, kuriomis pripažįsta kad aukštojo mokslo studijų metu taip pat galima vystyti perkeliamuosius gebėjimus. Neseniai atlikti moksliniai tyrimai švietimo srityje rodo, kad aukštasis mokslas, įskaitant universitetines studijas, jau susiduria su atviru posūkiu perkeliamųjų gebėjimų ugdymo link. Šiame tyrime daugiausia dėmesio skiriama studentų perkeliamųjų gebėjimų ugdymui universitetinėse studijose. Juo siekiama ištirti studentų perkeliamųjų gebėjimų ugdymo universitetinėse studijose reiškinį. Tyrimas atskleidžia, kad perkeliamųjų gebėjimų ugdymas priklauso nuo vidinių asmeninių savybių ir išorinių socialinių veiksnių, įskaitant kolegų įtaką, keitimąsi idėjomis ir institucinį poveikį. Tyrimo dalyviai taip pat atskleidžia savo suvokimą, kad jų universitetiniai įgūdžiai gerokai pagerėja studijų metu. Tačiau jie taip pat pabrėžia savo suvokiamus poreikius plėtoti tam tikrus perkeliamuosius gebėjimus, reikalingus profesiniam darbui, pvz., bendravimą ir užsienio kalbų vartojimą, gebėjimą taikyti naujoves ir kūrybiškumą, analitinius įgūdžius ir kritinį mąstymą, mokėjimą mokytis ir laiko valdymą.

The article is based on research conducted at the actual radiology department. Itpresents a range of descriptions and analyses of concrete operations performed byradiologists during their daily professional routine. After careful ethnographic obser-vations, phenomenological analysis is employed with a view to examining the enactivecognition in the radiologist’s Blife-world^. The paper uses both ethnography andphenomenology in order to reveal the essential regularities and sedimentations ofeveryday radiological processes, and the Beveryday background^ of certain scientific-cognitive operations. The method of research includes Benactive proofs^— observa-tions and analysis of the externalization of a radiologist’s professional memory throughthe enaction of medical imaging and imageconsciousness. The findings of this researchhave much to offer to both philosophy and radiological praxis. While the observationsstrongly support the development of enactive phenomenology, critique of representa-tionalism, primacy of inference in cognition, and shared intentions, they also provideinsight into concrete operations in coping with radiology’s paraphernalia, habituality,the origin of mistakes, multilay ered communication, and improving professionalpraxis.

Šiame straipsnyje nagrinėjama neverbalinė komunikacija mokymosi procese, kaip vienas iš tarpkultūrinės kompetencijos aspektų, kadangi neverbalinė kompetencija lydi ir papildo verbalinę komunikaciją bei atskleidžia tikrąsias mokymosi proceso dalyvių emocijas ir mintis. Bendravimas yra svarbiausias procesas, kuris dominuoja visose gyvenimo situacijose, ypatingai bendraujant su tarpkultūrinėmis studentų grupėmis, bet dažnai pamirštama, kad jame svarbūs ne tik žodžiai, bet ir kūnas bei jo kalba. Todėl ignoruojant neverbalinę komunikaciją, praleidžiamas pro akis didžiausias srautas informacijos. Norint to išvengti, pravartu žinoti kūno kalbą bei jos aspektus, nes tik tuomet, supratus bei skyrus didesnį dėmesį neverbalinei komunikacijai, pagerėtų mokymosi proceso efektyvumas.

Straipsnio objektas – mokyklos pažangos samprata Geros mokyklos koncepcijos kontekste, pedagogų, mokinių ir jų tėvų bei ekspertų požiūriu. Tyrimo metodas: mokslinės literatūros, dokumentų ir tyrimų analizė. Straipsnio tikslas – atskleisti geros mokyklos pažangos sampratą. Straipsnyje pristatomas V. Targamadzės, G. Žibėnienės ir J. Česnavičienės 2018 m. atliktas empirinis tyrimas, grindžiamas Geros mokyklos koncepcija (2015).