Social Work Abstracts

Tarptautiniame kontekste verslumo kompetencija, jos struktūrinės dalys yra įvardijamos kaip vieni prioritetinių ugdymo tikslų. Verslumo, kaip ir bet kurios kompetencijos ugdymo ištakų reikia ieškoti ankstyvajame ugdymo etape – pradiniame ugdyme. Tačiau, nors Europos Sąjungos (toliau - ES) ekspertai įvardija poreikį pradėti ugdyti verslumą ikimokykliniame amžiuje ar pradinio ugdymo metu, tačiau patirčių ir mokslinio ištirtumo ypač stinga. Visa tai leidžia kelti mokslinę problemą, formuluojamą klausimu: kokios yra verslumo kompetencijos ugdymo prielaidos pradiniame ugdyme. Todėl mokslinio tyrimo objektas šiuo atveju yra verslumo kompetencijos ugdymas pradiniame ugdyme. Straipsnio tikslas – atskleisti verslumo kompetencijos ugdymą pradiniame ugdyme. Straipsnyje pristatomi kokybinio tyrimo, parengto vadovaujantis socialinio konstruktyvizmo teorinėmis prielaidomis, rezultatai. Tyrimo pagrindinis duomenų rinkimo metodas – dokumentų analizės metodas, duomenų apdorojimo metodai – turinio analizė, lyginimas, sisteminimas. Europos šalių švietimo praktikoje taikomi du modeliai ugdant verslumą: ugdymas pagal specialią verslumo ugdymo programą ir verslumo ugdymas integruotas į įvairių dalykų ugdymo programas. Galima manyti, kad modelio pasirinkimas priklauso nuo šalies patirties ir pasirinktos verslumo sampratos koncepcijos. Atskiro, savarankiško mokomojo dalyko, skirto tik verslumo gebėjimų ugdymui nėra. Tačiau pradinio ugdymo koncentre verslumo ugdymas integruotas į atskirų mokomųjų dalykų turinį. Pradinio ugdymo bendrosiose programose verslumo sąvoka iš esmės nevartojama, tačiau verslumo ugdymo sudėtinės dalys integruotos į bendruosius ugdymo tikslus, tarpdalykinius ryšius, ugdytinas vertybines nuostatas, ugdomosios aplinkos kūrimą bei atskiri verslumo ugdymui svarbūs ir verslumo kompetenciją išreiškiantys požymiai išskiriami konkrečiame pradinio ugdymo turinyje.

Azartiniai lošimai: Lietuvos ir Jungtinės Karalystės lyginamoji analizė Jungtinėje Karalystėje reikšmingai skiriasi. Šie skirtumai žymiausi įsitraukime į įvairaus pobūdžio loterijas, kuriose Lietuvoje dalyvavo pastebimai didesnis respondentų skaičius. Lietuvoje, lyginant su Jungtine Karalyste, mažai populiarūs kazino, kazino patalpose esantys A kategorijos automatai ir B kategorijos lošimų automatų salonai. Juose lošiančių tebuvo 2 proc. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje kazino stalo lošimus kone ketvirtadalis respondentų. Lošusių B lošimų automatų salonuose, besilažinančių lažybų punktuose skaičius irgi pastebimai viršija pasirenkančių šiuos azartinių lošimų būdus Lietuvoje. Azartinių lošimų priežastis galima skirstyti į tris didesnes grupes, kurias galima įvardinti kaip „finansines“ (siekimas pagerinti finansinę padėtį, laimėti pinigų), „emocines“ (noras patirti jaudulį, azarto jausmą, įveikti nuobodulį) ir „laisvalaikio“ (noras atsipalaiduoti, pailsėti, išbandyti neįprastą laisvalaikio praleidimo būdą). Lietuvoje, kaip ir Jungtinėje Karalystėje, vyrauja „finansiniai“ azartinių lošimų motyvai. Jungtinėje Karalystėje daug labiau ne Lietuvoje paplitęs azartinių lošimų kaip „laisvalaikio“ suvokimas.

Straipsnyje analizuojami teoriniai ir praktiniai socialinių darbuotojų darbo su gatvės jaunimu aspektai. Socialinis darbas su gatvės jaunimu – ypač kryptingas darbas, kurio metu mezgami santykiai tiek su jaunuolių grupėmis, tiek su atskirais jaunais žmonėmis šių žmonių lankymosi (laisvalaikio leidimo) vietose ir įvairiomis formomis teikiama socialinė, asmeninė, ugdomoji pagalba, nukreipiama į jau esančias organizacijas ar institucijas. Gatvės socialinio darbo tikslas – užkirsti kelią jaunų žmonių išstūmimo ir (ar) pasitraukimo iš visuomenės procesų, mažinti jų socialinę atskirtį ir, pasinaudojant bendruomeniniais ištekliais, siekti jų integracijos. Tyrimo objektas: socialinio darbuotojo pagalba laiką gatvėje leidžiantiems jauniems žmonėms. Straipsnio tikslas – atskleisti socialinio darbo su jaunuoliais, leidžiančiais laiką gatvėje, specifiką. Uždaviniai: 1) pateikti socialinio darbuotojo, dirbančio su gatvėje laiką leidžiančiu jaunimu, teorines prielaidas ir praktiką remiantis Lietuvos ir Vokietijos darbo gatvėje veiklos aprašais; 2) atskleisti socialinio darbo su jaunuoliais leidžiančiais laiką gatvėje specifiką, išryškinti socialinių darbuotojų pagalbos jauniems žmonėms, leidžiantiems laiką gatvėje specifiškumą ir jų vaidmenis, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi. Tyrimo metodai: teoriniai – mokslinės literatūros ir dokumentų analizė; empiriniai – pusiau struktūruoto interviu ir turinio (content) analizės metodai. Tyrime dalyvavo 5 socialiniai darbuotojai dirbantys su gatvės jaunimu. Pristatant Lietuvos ir Vokietijos šalių patirtį su gatvės jaunimu, pabrėžtina, kad abi šalys neturi konkretaus įstatymo reglamentuojančio socialinį darbą gatvėje. Tačiau Vokietijos Sozialgesetzbuch (socialinės pagalbos įstatymas), atskirame paragrafe yra nurodyta, kad su vaikais ir jaunuoliais turi būti dirbamas socialinis darbas (http://www.sozialgesetzbuch- sgb.de/sgbviii/13.html). Lietuvoje, panašaus įstatymo ar išaiškinimo nėra, tačiau pradžia padaryta: 2010 m. patvirtinta Atvirųjų jaunimo centrų ir erdvių koncepcija, kurioje numatoma, kad jaunimo darbuotojai gali veikti ne tik darbo su jaunimu organizacijose, bet ir kitoje aplinkoje (parkuose, gatvėje, prekybos centrų prieigose ir pan.). Empiriniu tyrimu nustatyta, kad su gatvės jaunimu dirba komanda, kurią sudaro bent trys žmonės. Gatvėje visuomet dirba dviese: vyras ir moteris. Trečias žmogus dalyvauja komandiniuose pasitarimuose biure, kuriuos jis stebi, atkreipdamas dėmesį į tai, kaip gatvės darbuotojai yra įsitraukę į veiklą, kiek vadovaujasi emocijomis, kiek šaltu protu priima sprendimus. Straipsnyje išryškinama, kokia socialinio darbuotojo, dirbančio su jaunuoliais gatvėje, vaidmenų raiška (kaip jis atlieka tarpininko, konsultanto, palydėtojo (palaikytojo) ir pagalbos teikėjo vaidmenis). Tiriamieji pažymėjo, kad gatvėje dirbantiems socialiniams darbuotojams svarbu gerai žinoti tiek valstybines, tiek ir nevyriausybines organizacijas, esančias tame mikrorajone. Socialiniai darbuotojai, dirbantys socialinį darbą su jaunuoliais, leidžiančiais laiką gatvėje, pasižymi tikėjimu žmogumi ir nori padėti kiekveinam jaunuoliui atrasti savo stipriąsias puses, įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, jie tiki, kad geresnis gyvenimas gali tapti jaunuolių realybe.

Keičiantis ugdytinių kartoms, kintant ugdymo turiniui ir modernėjant ugdymo technologijoms, mokytojai kasdienę pamokinę veiklą vis dažniau papildo įvairiais techniniais sprendimais. Viena iš naujovių Lietuvoje, pradėta taikyti dar 2013 m., buvo orientuota į pagrindinės mokyklos mokinių matematikos ir gamtos mokslų mokymo procesą, „ActivInspire“ sistema. Straipsnyje nagrinėjama problema – kokios yra Lietuvos mokyklose dirbančių mokytojų patirtys vertinant mokinių pasiekimus naudojant „ActivInspire“ sistemoje įdiegtą vertinimo sistemą. Tyrimo objektas – mokytojų, naudojančių 5-se klasėse matematikos ir gamtos mokslų pamokose „ActivInspire“ interaktyviąją lentą bei balsavimo pultelius, vienerių mokslo metų pedagoginė patirtis vertinant mokinius. Pristatomo tyrimo tikslas – apibendrinti mokytojų vienerių mokslo metų veiklos vertinant mokinius, naudojant interaktyvias mokymo priemones („ActivInspire“ sistema), pedagoginę patirtį. Tyrimas atliktas 2013-2014 metais. Jame dalyvavo „ActivInspire“ sistemą pamokose naudojantys mokytojai, mokantys matematikos ir gamtos mokslų 5-se klasėse. Tyrimo pobūdis – kokybinis. Mokytojai visus mokslo metus rašė refleksijas apie savo patirtį pamokose naudojant interaktyviąsias mokymo priemones: interaktyviąją lentą, elektroninius vadovėlius ir mokinių apklausos pultelius. Elektroniniai vadovėliai matematikai ir gamtos mokslams 5 klasei parengti „Šviesos“ leidyklos. Refleksijos buvo rašomos nuo rugsėjo iki gegužės mėn. imtinai (išskyrus sausio ir vasario mėnesius), kartą per savaitę laisva forma aprašant darbo su interaktyviomis mokymo priemonėmis patirtį. Mokytojų, vienerius mokslo metus savo pamokose vertinant mokinių pasiekimus naudojusių interaktyviąją lentą ir balsavimo pultelius, patirtys iš esmės yra teigiamos. Labiausiai mokytojai išskyrė vertinimo pultelių naudingumo aspektą. Be naudingumo mokytojai kaip svarbius išskyrė įdomumo, laiko planavimo bei poveikio mokymuisi aspektus. Kalbėdami apie neigiamas vertinimo sistemos naudojimo patirtis mokytojai paminėjo tai, kad ši vertinimo sistema nėra tinkama kiekvienai pamokai, užima daugiau laiko ir ne visada leidžia pasiekti norimų mokymosi rezultatų.

Straipsnyje analizuojama sveikatos priežiūros įstaigos padalinio vadovo vadybinių kompetencijų struktūra. Pirmojoje straipsnio dalyje analizuojama padalinio vadovui reikalingi gebėjimai ir įgūdžiai, antroje – padalinio vadovo vadybinių kompetencijų struktūra sveikatos priežiūros įstaigoje. Tyrimo objektas: sveikatos priežiūros įstaigos padalinio vadovo vadybinės kompetencijos. Straipsnio tikslas – atskleisti sveikatos priežiūros įstaigos padalinio vadovo vadybinių kompetencijų struktūrą. Tikslui pasiekti iškelti uždaviniai: 1) apibrėžti sveikatos priežiūros įstaigos padalinio vadovo gebėjimus ir įgūdžius; 2) nustatyti sveikatos priežiūros įstaigos padalinio vadovo vadybinių kompetencijų struktūrą. Tyrimo metodas – mokslinės literatūros ir dokumentų apie padalinio vadovo veiklą sveikatos priežiūros įstaigoje analizė ir sintezė, metaanalizė, informacijos struktūrizavimas ir apibendrinimas. Sveikatos priežiūros įstaigos padalinio vadovo vadybinių kompetencijų struktūrai nustatyti buvo pasiremta moksline literatūra ir sveikatos priežiūros veiklą reglamentuojančiais dokumentais. Sveikatos priežiūros įstaigoje padalinio vadovo darbas daugiamatis ir jam reikia įvairių įgūdžių. Sveikatos priežiūros įstaigos padalinio vadovo vadybinių funkcijų komponentai: 1) planavimas – organizacijos tikslų bei uždavinių formavimas ir priemonių jiems pasiekti parinkimas, nustatymas, sudaro pagrindą visoms kitoms valdymo funkcijoms; 2) organizavimas (atskirai galima išskirti koordinavimą) – užduočių realizavimo elementas, t.y. organizacinių struktūrų kūrimas, jų integravimas ir kolektyvo veiksmų suderinimas; 3) vadovavimas – gebėjimas paveikti, sutelkti, daryti poveikį grupei, kad ji įgyvendintų iškeltus tikslus; 4) kontrolė – pavaldinių veiklos stebėjimas, siekiant nustatyti nukrypimus nuo planų bei juos pašalinti. Kompetencijos dedamosios dalys yra žinios, įgūdžiai, asmeninės savybės, vertybinės nuostatos ir patirtis. Mokslinėje literatūroje vadybinės kompetencijos samprata siejama su reikalingų vadybinių žinių disponavimu bei gebėjimu jas pritaikyti praktikoje. Padalinio vadovo vadybines kompetencijas sudaro profesinės, socialinės ir asmeninės kompetencijos. Sveikatos priežiūros organizacijos priklauso nuo vadybinės veiklos srities ir apima specialiuosius gebėjimus, komunikacinius gebėjimus, techninius įgūdžius, psichologinius, elgsenos gebėjimus.

Straipsnyje atskleidžiami proto negalią turinčių jaunuolių savarankiškumo ugdymo(si) sėkmės kriterijai remiantis socialinių darbuotojų, dirbančių su proto negalią turinčiais jaunuoliais, patirtimi. Jaunuolių, turinčių proto negalią, savarankiškumo ugdymas(sis) išlieka svarbia ir aktualia visuomenės problema. Savarankiškumas glaudžiau siejamas su realiomis dalyvavimo socialiniame gyvenime galimybėmis: kasdienių sprendimų priėmimu, tolesnės veiklos planavimu, nes visapusiškai pasiruošęs savarankiškam ir socialiniam gyvenimui jaunuolis, turintis proto negalią, turi ne tik mokėti patenkinti savo esminius poreikius (pasirūpinti savo sveikata, pajamomis, buitimi ir pan.), bet ir tapti visaverčiu visuomenės nariu. Tyrimo objektas: proto negalią turinčių jaunuolių savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo(si) sėkmės kriterijai. Straipsnio tikslas – teoriškai ir empiriškai pagrįsti proto negalią turinčių jaunuolių savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo(si) galimybes ir sėkmės kriterijus savarankiško gyvenimo namuose. Tikslas konkretinamas uždaviniais: 1) atskleisti proto negalią turinčių jaunuolių savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą(si); 2) atskleisti proto negalią turinčių jaunuolių savarankiškumo ugdymo(si) sėkmės kriterijus savarankiško gyvenimo namuose, remiantis socialinių darbuotojų patirtimis. Tyrimo metodai: teoriniai – mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, lyginimas, apibendrinimas ir sisteminimas; empiriniai – duomenys rinkti taikant pusiau struktūruotą interviu metodą; tyrimo duomenų analizei taikytas turinio (content) analizės metodas. Tyrime dalyvavo 7 socialiniai darbuotojai, dirbantys Lietuvos X savarankiškuose gyvenimo namuose. Tiriamųjų darbo stažas su proto negalią turinčiais jaunuoliais nuo 2,5 iki 7 metų. Tyrimu atskleista, kad proto negalią turinčių jaunuolių savarankiškumo ugdymo(si) sėkmės kriterijai yra: jaunuolių gebėjimas gyventi bendruomeniniuose, savarankiško gyvenimo namuose, gebėjimas gyventi socialiniuose būstuose padedant asmeniniam asistentui, taip pat gebėjimas įsitvirtinti bei išsilaikyti darbo rinkoje. Ugdant proto negalią turinčių jaunuolių savarankiškumą, svarbu sudaryti sąlygas jaunuoliams gauti asmeninio asistento paslaugas bei skirti jiems socialinį būstą.

Tyrime dalyvavę mokytojai „Activinspire“ interaktyvios sistemos vienerių mokslo metų naudojimo patirtį iš esmės vertina teigiamai. Darbas su interaktyviomis priemonėmis organizuojant pamoką mokytojams įvairiomis prasmėmis yra naudingas, tiek mokytojui, tiek mokiniui suteikiantis didesnes galimybes, keliantis pamokos produktyvumą, veiksmingas, patogus, padedantis valdyti pamokos laiką ir visą klasę, didinant mokinių darbingumą, lengvai diferencijuojant užduotis ir išlaikant mokinių dėmesingumą. Tačiau mokytojų patirtyse pastebimas nevienareikšmiškas požiūris į interaktyvių priemonių poveikį pamokos laiko ir klasės valdymui – šalia teigiamų patirčių mokytojai pastebi, kad naudojant interaktyvias mokymo priemones kartais kyla drausmės problemų bei kartais tuščiai eikvojamas pamokos laikas dėl mokytojų gebėjimų trūkumo, techninių nesklandumų ar pan.

Svarbiausi klausimai epilepsija sergantiems žmonėms kyla socialiniame gyvenime: kaip valdyti priepuolius; kaip priepuoliai gali paveikti jų gebėjimą susirasti darbą ir jį išlaikyti, ar kaip jiems būti sėkmingais švietimo sistemoje. Jie nori žinoti, ką priepuoliai gali reikšti jų socialiniam gyvenimui, santuokai, šeimai, vaisingumui, savarankiškumui. Straipsnyje analizuojama, kaip suteikiamos simbolinės prasmės epilepsijai bei kokias socialines pasekmes sukelia ši liga. Tiek sergantis asmuo, tiek visuomenė suteikia tokias simbolines prasmes šiai ligai, kurios palaiko ir įtvirtina stigmatizuojantį požiūrį ir elgesį sergančiojo atžvilgiu. Tai sustiprina neigiamas socialines epilepsijos pasekmes, ribojant esančias ir naujai kuriamas socialines sąveikas, pilnavertį sergančiųjų epilepsija įsitraukimą į visuomenę. Sergant epilepsija stokojama sąmoningo subjektyvaus ligos išgyvenimo patirties dėl sunkiai prognozuojamų ligos simptomų, susijusių su sąmoningumo apribojimais, ir dėl į sergančiojo savimonės identitetą įimamos „svetimos“ ligos išgyvenimo patirties destruktyvaus poveikio.

Tyrimo duomenys parodė, jog socialinio darbuotojo veiklos efektyvumui dirbant su globojamų vaikų šeimomis, ypatingą poveikį turi tėvų motyvacijos siekti pokyčių nebuvimas, neigiama artimiausia aplinka bei neigiamas bendruomenės požiūris į socialinės rizikos šeimas. Socialinio darbuotojo, dirbančio su socialinės rizikos šeimomis, veiklos efektyvumą ribojančių veiksnių priežastinis pagrindas glūdi pačioje socialinių paslaugų sistemoje. Netinkamai organizuota socialinio darbuotojo veikla, ribotos socialinio darbuotojo galimybės užtikrinti visų būtinų šeimos funkcijų atstatymui išteklių panaudojimą, per dideli socialinių darbuotojų darbo krūviai yra itin svarbūs veiksniai, ribojantys socialinio darbuotojo veiklos efektyvumą. Socialinių darbuotojų požiūriu, jų veikla teikiant socialines paslaugas globojamų vaikų šeimoms būtų efektyvesnė, jei jie turėtų galimybę veikti sistemoje glaudžiai bendradarbiaujant ne tik su kliento aplinka, bet ir su vietos bendruomene, institucijomis, veikiant komandoje ir naudojant įvairesnius išteklius pagalbos šeimai procese.

Mokslinėje literatūroje įvardijama, kad vien tik neigiamas požiūris į profesinę riziką gali turėti neigiamą poveikį profesinei praktikai, dominuojantis rizikos diskursas profesionaliame socialiniame darbe turi būti refleksyvus, o ne nerimą keliantis. Remiantis antruoju požiūriu, profesinė rizika socialiniame darbe įvardijama kaip veiksnys, kuris turi akumuliuoti socialinio darbuotojo drąsą ir kūrybinį mąstymą, kaip veikti netradicinėse „socialinio konflikto“ situacijose. Tyrime dalyvavusių socialinių darbuotojų (Vakarų Lietuvos socialinių paslaugų centro) požiūris į jų darbe egzistuojančią profesinę riziką įvairus – išsiskyrė trys pozicijos: teigiama, neigiama ir neutrali. Teigiamai vertinantys profesinę riziką darbe mano, kad šis požiūris juos skatina dirbti efektyviau, nors ir suvokia, su kokiomis grėsmėmis jie gali susidurti dėl socialinės rizikos šeimos nenuspėjamumo ir jos narių neadekvataus elgesio. Socialiniai darbuotojai, neigiamai vertinantys profesinę riziką, ją įvardija kaip nemotyvuojantį veiksnį, kuris sukelia stresą, trikdo darbą. Dalis darbuotojų dar negali įvardyti, ar jų požiūris į profesinę riziką socialiniame darbe yra teigiamas ar neigiamas, pripažindami, kad svarbiausia socialiniam darbuotojui būti valdančiam situaciją ir suvokiančiam, kokią profesiją pasirinko.