Lituanistika

Straipsnyje analizuojamos lygybės įstaigų standartų direktyvos (2024/1499 ir 2024/1500), kurios, Europos Sąjungos institucijoms pasiekus sutarimą, buvo priimtos 2024 metais. Direktyvose nustatyti minimalūs standartai dėl lygybės įstaigų funkcionavimo, iš esmės nekeičiant materialinės apsaugos nuo diskriminacijos srities nuostatų. Direktyvose reglamentuojamas lygybės įstaigų nepriklausomumas, ištekliai, užduotys ir įgaliojimai vykdyti diskriminacijos prevenciją, informuotumo didinimo veiklą, nagrinėti diskriminacijos atvejus ir teikti pagalbą nukentėjusiesiems. Valstybės narės turi suderinti savo nacionalinės teisės aktus su direktyvų nuostatomis iki 2026 m. birželio mėn. Straipsnyje nagrinėjamas šių direktyvų turinys ir svarstomi galimi Lietuvos pasirinkimo variantai jas perkeliant į nacionalinę teisę, pagrindinį dėmesį skiriant nuostatoms, kurios kol kas nėra įgyvendinamos ir reikalaus didžiausių pokyčių lygių galimybių srityje.

Straipsnyje pabandyta surasti sąlyčio taškus ir sulyginti du skirtingus darbo organizavimo būdus valstybėje: tai viešasis ir privatus sektoriai. Pasirinkta paanalizuoti ir pažvelgti į teikiamas perspektyvas bei darbuotojo motyvavimo galimybes valstybės tarnyboje ir korporacijoje. Ar galima valstybės darbo organizavimo būdą, kuriuo valstybė užtikrina savo funkcijas ir paslaugas visuomenei, prilyginti korporaciniam valdymui? Nagrinėjami skirtumai ir panašumai, trūkumai ir nauji atradimai valstybės tarnyboje, siekiant užtikrinti ir patenkinti visuomenės poreikius. Straipsnyje pateikta analizuojanti informacija apie valstybės tarnybos vietą ir vaidmenį šiuolaikinėje, sparčiai besikeičiančioje visuomenėje. Naujoji viešoji vadyba valstybės tarnybos žmogiškųjų išteklių vadyboje vaidina didelį vaidmenį, todėl pabandyta palyginti valstybės tarnybos ir privačių korporacijų patirtis žmogiškųjų išteklių vadyboje, tyrimui pasirinktas lyginamosios analizės metodas.

Purpose – to analyze the development of the concept of the internationalization process and the essential challenges and opportunities for internationalization implementation in higher education. Design/methodology/approach – the article relies on the qualitative type research methods: content analysis, synthesis, comparison and analysis of scientific literature. The article consists of three main parts. First part deeply analyzing concept of development of internationalization processes, in the second part challenges of internationalization in higher education are analized and in the fird part possible opportunities and suggestions for solving the challenges of nternationalization in higer education are analyzed and presented.

The employment relationship is the most sensitive public relationship that exists between those who perform work (employees) and those who create jobs (employers). Globalization and new technologies, economic crises, the COVID-19 pandemic, wars (such as in Syria, Ukraine, etc.), the expansion of the World Trade Organization, and other reasons point to the need for change and adaptation to new conditions, including employment relations. The changed relationship between labor and capital has brought the parties’ interests even closer, and has opened up the need for closer cooperation. Law and legal regulation are inevitable for the monitoring of such changes, and require a quick response. Flexicurity is one of the values that is constantly under dispute by lawmakers. However, while adopting labor laws, lawmakers are under pressure from the confrontation between the interests of state, employees and employers; thus, it is extremely difficult to drive innovation in the regulation of employment relations. Even if some amendments are made to labor laws, the subjects of employment relations often are unprepared, untrained and (or) unable to take advantage of such amendments. There is a noticeable trend towards reducing the international labor standards developed by the International Labor Organization (ILO and narrowing the scope of the regulation of issues, such as by excluding material or disciplinary liability), while at the same time much more attention is paid to the quality of the regulation of labor relations.614 The most frequently cited reason for the ILO’s regulatory suspension is the failure to reach a consensus among contracting parties and growing economic pressures.

Šiame straipsnyje analizuojamos 2023 m. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išnagrinėtos bylos, kurias vadovaudamiesi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje įtvirtintu Europos Sąjungos ir nacionaliniu teismų bendradarbiavimo institutu inicijavo Lietuvos teismai. Iš dešimties per šį laikotarpį ESTT išnagrinėtų bylų, penkiose prašymus pateikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, keturiose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir kartą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Vilniaus apygardos administracinis teismas. Minėti nacionaliniai teismai pateiktuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą siekė išaiškinimų dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ir šių sąlygų panaikinimo pasekmių, dėl pabėgėlio statuso suteikimo remiantis prašytojui priskiriamomis politinėmis pažiūromis, dėl galimybės naudoti kriminalinės žvalgybos metu gautus duomenis korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui, dėl galimybės taikyti administracines baudas duomenų valdytojams pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą nesant jų kaltės, dėl nacionalinių institucijų ir teismų kompetencijos apimties taikant Europos paveldėjimo pažymėjimą ir Europos vykdomojo rašto pažymėjimą, dėl automatiško asmenų įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą viešųjų pirkimų procedūrose ir kt. Tai, kad Lietuvos nacionalinių teismų keltos problemos ir prašyti išaiškinti klausimai buvo sudėtingi, liudija ir aplinkybė, kad net devyniose iš dešimties jų prašymu ESTT nagrinėtų bylų buvo pasitelkti išvadas teikę generaliniai advokatai, o vieną iš bylų nagrinėjo ESTT Didžioji kolegija. Straipsnio tikslas – taikant aprašomąjį ir bylų analizės metodus įvertinti, kokias Lietuvos teisės tobulinimo sritis 2023 m. identifikavo ESTT.

2023 m. birželio 25 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 131, 30, 32, 33, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1472, kuriuo Vartotojų teisių apsaugos įstatymas buvo papildytas kolektyvinio vartotojų teisių gynimo nuostatomis, įtvirtintas atstovaujamojo ieškinio institutas. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimais ne tik prisidedama prie efektyvesnio kolektyvinių vartotojų interesų gynimo, bet ir suteikiama galimybė vartotojus atstovauti įgaliotoms vartotojų asociacijoms. Kolektyviniai ieškiniai potencialiai gali padėti išspręsti problemas, kurių individualus bylinėjimasis nepajėgus išspręsti, todėl atstovaujamuoju ieškiniu prisidedama prie kolektyvinių vartotojų interesų gynimo. Atstovaujamieji ieškiniai gali būti reiškiami ginant Atstovaujamųjų ieškinių direktyvos (ES) 2020/1828 I priede išvardytuose Sąjungos aktuose nurodytus kolektyvinius vartotojų interesus. Atstovaujamieji ieškiniai gali būti teikiami dėl uždraudžiamųjų priemonių taikymo ir dėl teisių gynimo priemonių taikymo. Teikiant atstovaujamąjį ieškinį vartotojai nėra laikomi ieškovais, o pareiškiant ieškinį dėl uždraudžiamųjų priemonių taikymo apskritai nereikalaujama vartotojų dalyvavimo procese. Lietuvoje atstovaujamuosiuose ieškiniuose pasirinktas „opt-in“ principas, kuris taikomas ir grupės ieškiniuose. Todėl tik tie vartotojai, kurie pateikė pareiškimą, kad sutinka, jog jų interesams būtų atstovaujama pareikštame ieškinyje, gali būti atstovaujami ir naudotis žalos atlyginimo priemonėmis.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Vyriausybės nutarimais nustatyti bendrieji ir specialieji kriterijai savivaldybių mokykloms bei Švietimo įstatymo nuostatos, suteikian- čios Vyriausybei teisę nustatyti šiuos kriterijus, prieštarauja Konstitucijai, straipsnyje analizuojamos valstybės valdžių galios ir jų santykis, taip pat mokyklų tinklo pertvarkos poreikis ir teisminiai ginčai. Mokyklų tinklo pertvarka yra būtina, tačiau svarbu išsiaiškinti, kaip derėtų užtikrinti, kad ji nebūtų savitikslė ir iš tikrųjų atitiktų geriausius mokinio interesus, kaip rasti tinkamiausią būdą panaudoti turimus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, gerinti švietimo kokybę, sudaryti sąlygas veiksmingai ugdyti įvairių gebėjimų ir poreikių turinčius vaikus.

Šiame straipsnyje analizuojama ilgą laiką Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatyme įtvirtinta sąlyga, kad nepaprastoji padėtis gali būti įvedama „dėl valstybėje susidariusios ekstremaliosios situacijos“. Susijusio teisinio reguliavimo pokyčių kontekste autorius siekia nuosekliai atskleisti, kaip keitėsi šios sąlygos turinys ir reikšmė, kokią įtaką skirtingu laikotarpiu ordinarinėje teisėje įtvirtintas ekstremaliąsias situacijas reglamentuojantis teisinis reguliavimas turėjo Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidento diskrecinei teisei dėl kilusios grėsmės „konstitucinei santvarkai“ ar „visuomenės rimčiai“ spręsti dėl nepaprastosios padėties įvedimo, siekiant užtikrinti veiksmingą ir efektyvų valstybės valdymą pavojingų (ekstraordinarių) situacijų metu. Straipsnyje taip pat atskleidžiami Civilinės saugos įstatymo pakeitimai, kurie sukūrė prielaidas vykdomosios valdžios institucijoms iš esmės remtis ekstremaliosios situacijos institutu valdant susidariusias pavojingas (ekstraordinarias) situacijas pasitelkus specialiuosius (išskirtinius) įgaliojimus nesant ne tik numatytos Seimo ar Prezidento informavimo apie tokias situacijas privalomos tvarkos, bet ir šių subjektų vykdomos veiksmingos vykdomosios valdžios pasitelktų specialiųjų įgaliojimų tokioms situacijoms valdyti kontrolės mechanizmo. Nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais Nepaprastosios padėties įstatymo pakeitimais buvo panaikintas papildomas ir su Lietuvos Respublikos Konstitucija nesuderinamas nepaprastosios padėties įvedimo „dėl valstybėje susidariusios ekstremaliosios situacijos“ reikalavimas. Papildomai įvertinus Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 pakeitimo įstatymo nuostatas, pagrindžiama, kad šiais pakeitimais buvo sudarytos labai aiškios ir konkrečios teisinės prielaidos atskirti ir atriboti nepaprastosios padėties ir ekstremaliosios situacijos teisinius režimus užtikrinant, kad šie abu pavojingoms (ekstraordinarioms) situacijoms valdyti skirti teisiniai režimai teisinėje sistemoje sukurtų kumuliatyvų poveikį bendram ir pagrindiniam tikslui pasiekti – užtikrinti veiksmingą ir efektyvų valstybės valdymą pačių įvairiausių pavojingų (ekstraordinarių) situacijų metu.

Straipsnyje sistemiškai analizuojami svarbiausi 2023 m. Lietuvos Respubli- kos baudžiamojo kodekso pokyčiai ir naujovės. Koncentruotai aptariama priimtų naujovių įtaka ir reikšmė teisės taikymo praktikai. Analizuojami pokyčiai pasižymėjo siekiu sistemiškai harmonizuoti Baudžiamąjį kodeksą, panaikinti perteklinį reglamentavimą ir efektyvinti įstatymo taikymą prak- tikoje. Straipsnyje taip pat atskleidžiama, kad baudžiamosios justicijos sistema įgyvendintais poky- čiais orientuojama į atsakomybės už lengvesnius nusikaltimus persvarstymą susikoncentruojant į sunkesnius nusikaltimus, siekiant bausmių proporcingumo, derinantis prie šiuolaikinių nusikaltimų sudėtingumo ir mažinant mažiau pavojingų veikų kriminalizavimą. Sistemiškai apžvelgiant priim- tus pakeitimus aptariamas jų ryšys ir reikšmė kitiems įstatymams, įvertinant ir giminingų teisės šakų įstatyminius pokyčius, tapusius strateginiu posūkiu link griežtesnio požiūrio į kriminalinę žvalgybą ir teisminį procesą, taip stiprinant visuomenės saugumą ir siekį sukurti platesnį teisinių priemonių, kurių reikia vykdant nusikaltimų išaiškinimą ir prevenciją. Straipsnyje pasisakoma dėl reikšmingų baudžiamojo įstatymo pakeitimo projektų, kurie nebuvo patvirtinti, tačiau sulaukė platesnių disku- sijų viešojoje erdvėje.

Šiame straipsnyje nagrinėjami tam tikri 2023 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimai. Prieš pradedant jų analizę straipsnyje pateikiama glausta autoriaus pozicija dėl baudžiamosios politikos sampratos turinio. Toliau straipsnyje pateikiama trumpa analizuojamų Kodekso pakeitimų struktūra – jie sugrupuojami pagal jų pobūdį. Detaliau straipsnyje analizuojami pakeitimai, susiję su Lietuvos baudžiamosios politikos švelninimu. Visi 2023 metų Lietuvos baudžiamosios politikos švelninimo atvejai sugrupuojami į keturias grupes. Tyrimas atskleidžia dekriminalizavimo, sankcijų švelninimo, sudėties požymių keitimo ir kvalifikuojančių požymių panaikinimo ar kitokio sušvelninimo atvejus. Straipsnyje įžvelgiama Lietuvos baudžiamosios politikos švelnėjimo tendencija.