Lituanistika

Straipsnyje analizuojamos lygybės įstaigų standartų direktyvos (2024/1499 ir 2024/1500), kurios, Europos Sąjungos institucijoms pasiekus sutarimą, buvo priimtos 2024 metais. Direktyvose nustatyti minimalūs standartai dėl lygybės įstaigų funkcionavimo, iš esmės nekeičiant materialinės apsaugos nuo diskriminacijos srities nuostatų. Direktyvose reglamentuojamas lygybės įstaigų nepriklausomumas, ištekliai, užduotys ir įgaliojimai vykdyti diskriminacijos prevenciją, informuotumo didinimo veiklą, nagrinėti diskriminacijos atvejus ir teikti pagalbą nukentėjusiesiems. Valstybės narės turi suderinti savo nacionalinės teisės aktus su direktyvų nuostatomis iki 2026 m. birželio mėn. Straipsnyje nagrinėjamas šių direktyvų turinys ir svarstomi galimi Lietuvos pasirinkimo variantai jas perkeliant į nacionalinę teisę, pagrindinį dėmesį skiriant nuostatoms, kurios kol kas nėra įgyvendinamos ir reikalaus didžiausių pokyčių lygių galimybių srityje.

The employment relationship is the most sensitive public relationship that exists between those who perform work (employees) and those who create jobs (employers). Globalization and new technologies, economic crises, the COVID-19 pandemic, wars (such as in Syria, Ukraine, etc.), the expansion of the World Trade Organization, and other reasons point to the need for change and adaptation to new conditions, including employment relations. The changed relationship between labor and capital has brought the parties’ interests even closer, and has opened up the need for closer cooperation. Law and legal regulation are inevitable for the monitoring of such changes, and require a quick response. Flexicurity is one of the values that is constantly under dispute by lawmakers. However, while adopting labor laws, lawmakers are under pressure from the confrontation between the interests of state, employees and employers; thus, it is extremely difficult to drive innovation in the regulation of employment relations. Even if some amendments are made to labor laws, the subjects of employment relations often are unprepared, untrained and (or) unable to take advantage of such amendments. There is a noticeable trend towards reducing the international labor standards developed by the International Labor Organization (ILO and narrowing the scope of the regulation of issues, such as by excluding material or disciplinary liability), while at the same time much more attention is paid to the quality of the regulation of labor relations.614 The most frequently cited reason for the ILO’s regulatory suspension is the failure to reach a consensus among contracting parties and growing economic pressures.

Nuo 2020 m sausio 1 d. Lietuvoje pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo kontekste įsigaliojo „žalos be kaltės“ (angl. no-fault) modelis, kuriuo sprendimus dėl žalos atlyginimo ir jos dydžio, visų pirma, priima ne draudimo bendrovė ar teismas, bet privaloma ikiteisminė institucija. Tokių pokyčių tikslas – sudaryti sąlygas pacientams, kuriems padaryta žala, greičiau ir paprasčiau gauti žalos atlyginimą ir lėšas, o laiką skirti sutrikdytai sveikatai susigrąžinti, taip pat sudaryti sąlygas, skatinančias atskleisti asmens sveikatos priežiūros specialistų klaidas, ir imtis priemonių, kad jos nesikartotų. Pacientų teisių ir žalos atlyginimo modelis yra dar gana jaunas ir naujas reiškinys mūsų valstybėje. Nors ir matoma, kad šiuo modeliu yra naudojamasi gana aktyviai, tačiau tiesiog būtina tinkamo veikimo dalis yra tolimesnė modelio analizė, visapusiškas įstatymų leidėjo darbas ir vertinimas praktikoje. Per 2023 m. teismuose buvo išnagrinėtos 37 bylos dėl žalos paciento sveikatai atlyginimo, iš kurių 27 civilinė byla išnagrinėta bendrosios kompetencijos teismuose, o keliose iš šių bylų, nurodomų straipsnyje, pateikta ir itin aktualių įžvalgų, parodančių svarbiausias tendencijas aiškinant šį modelį. Šiais metais sulaukta vieno iš pagrindinių precedentų paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo kontekste – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį, kurio- je buvo sprendžiama dėl pagrindinių Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo – sąlygų, reikalingų žalos atlyginimui, asmenų, turinčių teisę į žalos atlygini- mą, teismo diskrecijos nustatant žalos atlyginimo dydį. Taigi, reikia pabrėžti, kad teismų praktikos analizė yra itin reikalinga ir reikšminga tolimesnei pažeistų paciento teisių gynimo būdo – „žalos be kaltės“ – mechanizmo tobulinimui ir aiškinimui.

Straipsnyje pabandyta surasti sąlyčio taškus ir sulyginti du skirtingus darbo organizavimo būdus valstybėje: tai viešasis ir privatus sektoriai. Pasirinkta paanalizuoti ir pažvelgti į teikiamas perspektyvas bei darbuotojo motyvavimo galimybes valstybės tarnyboje ir korporacijoje. Ar galima valstybės darbo organizavimo būdą, kuriuo valstybė užtikrina savo funkcijas ir paslaugas visuomenei, prilyginti korporaciniam valdymui? Nagrinėjami skirtumai ir panašumai, trūkumai ir nauji atradimai valstybės tarnyboje, siekiant užtikrinti ir patenkinti visuomenės poreikius. Straipsnyje pateikta analizuojanti informacija apie valstybės tarnybos vietą ir vaidmenį šiuolaikinėje, sparčiai besikeičiančioje visuomenėje. Naujoji viešoji vadyba valstybės tarnybos žmogiškųjų išteklių vadyboje vaidina didelį vaidmenį, todėl pabandyta palyginti valstybės tarnybos ir privačių korporacijų patirtis žmogiškųjų išteklių vadyboje, tyrimui pasirinktas lyginamosios analizės metodas.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Vyriausybės nutarimais nustatyti bendrieji ir specialieji kriterijai savivaldybių mokykloms bei Švietimo įstatymo nuostatos, suteikian- čios Vyriausybei teisę nustatyti šiuos kriterijus, prieštarauja Konstitucijai, straipsnyje analizuojamos valstybės valdžių galios ir jų santykis, taip pat mokyklų tinklo pertvarkos poreikis ir teisminiai ginčai. Mokyklų tinklo pertvarka yra būtina, tačiau svarbu išsiaiškinti, kaip derėtų užtikrinti, kad ji nebūtų savitikslė ir iš tikrųjų atitiktų geriausius mokinio interesus, kaip rasti tinkamiausią būdą panaudoti turimus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, gerinti švietimo kokybę, sudaryti sąlygas veiksmingai ugdyti įvairių gebėjimų ir poreikių turinčius vaikus.

Kiekvieną kartą pasigirdus iniciatyvoms ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija), netrukus pasigirsta ir šios konvencijos ratifikavimo priešininkų balsai. Nepaisant daugybės diskusijų, debatų, apsikeitimų nuomonėmis, patvirtinimo, kad visi yra suinteresuoti, jog smurto prieš moteris ar artimoje aplinkoje neliktų, visuomenės susiskaldymas šiuo klausimu nemažėja – regis, kiekviena pusė turi savų neatremiamų argumentų, kodėl Lietuva turėtų arba neturėtų prisijungti prie šios konvencijos ir kaip turėtų siekti konvencijoje numatytų tikslų. Kol Lietuvoje šis klausimas dar tik sprendžiamas, Europos Parlamentas 2023 m. pavasarį nusprendė, kad nėra kliūčių prie Stambulo konvencijos prisijungti Europos Sąjungai, ir pakvietė tai padaryti konvencijos dar neratifikavusias valstybes nares. Seimas, siekdamas išsklaidyti konvencijos ratifikavimo skeptikų abejones dėl konvencijos suderinamumo su Lietuvos teisine sistema, ir pirmiausia – su Lietuvos Respublikos Konstitucija, 2023 metų rudens sesijoje nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Seimas siekia išsiaiškinti, ar Stambulo konvencijos kai kurios nuostatos neprieštarauja pagrindiniam šalies teisės aktui, taip pat įtikinti asmenis, vis dar dvejojančius šios konvencijos ratifikavimo reikalingumu. Straipsnyje aiškinamasi, kokiais aspektais įstatymų leidėjas prašo ištirti Stambulo konvencijos atitiktį Konstitucijai, kokia galėtų būti Konstitucinio Teismo išvada šiuo klausimu, analizuojama kitų užsienio valstybių konstitucinių institucijų jurisprudencija dėl Stambulo konvencijos atitikties nacionalinėms konstitucijoms, aptariama, kokią reikšmę turėtų Konstitucinio Teismo išvada Seime sprendžiant dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Atlikus išsamią analizę, straipsnyje pažymima, jog labai tikėtina Konstitucinio Teismo išvada, kad Stambulo konvencijos nuostatos dera su Konstitucija, dar negarantuoja, jog Seime bus priimtas sprendimas ratifikuoti šią tarptautinę sutartį, o ir sprendimas ją ratifikuoti savaime smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje iškart nesumažins, nes ratifikavus šį tarptautinį dokumentą dar lauks ilgas jo įgyvendinimo kelias.

Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl COVID-19 pandemijos ir jos valdymo priemonių įtakos komercinių nuomos sutarčių vykdymui. 2022 m. kasacinis teismas pradėjo formuoti praktiką dėl force majeure ir rebus sic stantibus institutų taikymo, kai dėl COVID-19 viruso plitimo taikytų apribojimų konstatuojamas laikinas komercinės nuomos sutarties tikslo žlugimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, kad frustracija (sutarties tikslo žlugimas) gali būti laikoma viena iš sutarties vykdymo neįmanomumo ar esminio suvaržymo atmainų, 2023 m. šią praktiką toliau plėtojo. Net keturiose 2023 metais priimtose nutartyse kasacinis teismas vertino komercinės nuomos sutarties šalių pandemijos metu sudarytus susitarimus dėl nuomos mokesčio mažinimo pasisakydamas, ar tokiais atvejais gali būti retroaktyviai taikomas nenugalimos jėgos institutas, taip pat detalizavo ekonominio (praktinio) neįmanomumo sąlygą ir pasisakė, kiek bendrosios nuomos santykius reguliuojančios teisės normos gali būti taikomos nuomininkui siekiant visiškai ar iš dalies nemokėti nuomos mokesčio teisinių suvaržymų kontekste. Tad šio straipsnio tikslas – atskleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, susijusius su nuomininko pareiga mokėti nuomos mokestį ir kitais komercinių nuomos sutarčių vykdymo ypatumais COVID-19 pandemijos ir jos valdymo priemonių kontekste, įvertinant, ar jie užtikrino komercinių nuomos teisinių santykių subjektų interesų pusiausvyrą ir teisėtus lūkesčius.

2023 m. birželio 25 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 131, 30, 32, 33, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1472, kuriuo Vartotojų teisių apsaugos įstatymas buvo papildytas kolektyvinio vartotojų teisių gynimo nuostatomis, įtvirtintas atstovaujamojo ieškinio institutas. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimais ne tik prisidedama prie efektyvesnio kolektyvinių vartotojų interesų gynimo, bet ir suteikiama galimybė vartotojus atstovauti įgaliotoms vartotojų asociacijoms. Kolektyviniai ieškiniai potencialiai gali padėti išspręsti problemas, kurių individualus bylinėjimasis nepajėgus išspręsti, todėl atstovaujamuoju ieškiniu prisidedama prie kolektyvinių vartotojų interesų gynimo. Atstovaujamieji ieškiniai gali būti reiškiami ginant Atstovaujamųjų ieškinių direktyvos (ES) 2020/1828 I priede išvardytuose Sąjungos aktuose nurodytus kolektyvinius vartotojų interesus. Atstovaujamieji ieškiniai gali būti teikiami dėl uždraudžiamųjų priemonių taikymo ir dėl teisių gynimo priemonių taikymo. Teikiant atstovaujamąjį ieškinį vartotojai nėra laikomi ieškovais, o pareiškiant ieškinį dėl uždraudžiamųjų priemonių taikymo apskritai nereikalaujama vartotojų dalyvavimo procese. Lietuvoje atstovaujamuosiuose ieškiniuose pasirinktas „opt-in“ principas, kuris taikomas ir grupės ieškiniuose. Todėl tik tie vartotojai, kurie pateikė pareiškimą, kad sutinka, jog jų interesams būtų atstovaujama pareikštame ieškinyje, gali būti atstovaujami ir naudotis žalos atlyginimo priemonėmis.

Šiame straipsnyje analizuojama ilgą laiką Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatyme įtvirtinta sąlyga, kad nepaprastoji padėtis gali būti įvedama „dėl valstybėje susidariusios ekstremaliosios situacijos“. Susijusio teisinio reguliavimo pokyčių kontekste autorius siekia nuosekliai atskleisti, kaip keitėsi šios sąlygos turinys ir reikšmė, kokią įtaką skirtingu laikotarpiu ordinarinėje teisėje įtvirtintas ekstremaliąsias situacijas reglamentuojantis teisinis reguliavimas turėjo Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidento diskrecinei teisei dėl kilusios grėsmės „konstitucinei santvarkai“ ar „visuomenės rimčiai“ spręsti dėl nepaprastosios padėties įvedimo, siekiant užtikrinti veiksmingą ir efektyvų valstybės valdymą pavojingų (ekstraordinarių) situacijų metu. Straipsnyje taip pat atskleidžiami Civilinės saugos įstatymo pakeitimai, kurie sukūrė prielaidas vykdomosios valdžios institucijoms iš esmės remtis ekstremaliosios situacijos institutu valdant susidariusias pavojingas (ekstraordinarias) situacijas pasitelkus specialiuosius (išskirtinius) įgaliojimus nesant ne tik numatytos Seimo ar Prezidento informavimo apie tokias situacijas privalomos tvarkos, bet ir šių subjektų vykdomos veiksmingos vykdomosios valdžios pasitelktų specialiųjų įgaliojimų tokioms situacijoms valdyti kontrolės mechanizmo. Nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais Nepaprastosios padėties įstatymo pakeitimais buvo panaikintas papildomas ir su Lietuvos Respublikos Konstitucija nesuderinamas nepaprastosios padėties įvedimo „dėl valstybėje susidariusios ekstremaliosios situacijos“ reikalavimas. Papildomai įvertinus Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 pakeitimo įstatymo nuostatas, pagrindžiama, kad šiais pakeitimais buvo sudarytos labai aiškios ir konkrečios teisinės prielaidos atskirti ir atriboti nepaprastosios padėties ir ekstremaliosios situacijos teisinius režimus užtikrinant, kad šie abu pavojingoms (ekstraordinarioms) situacijoms valdyti skirti teisiniai režimai teisinėje sistemoje sukurtų kumuliatyvų poveikį bendram ir pagrindiniam tikslui pasiekti – užtikrinti veiksmingą ir efektyvų valstybės valdymą pačių įvairiausių pavojingų (ekstraordinarių) situacijų metu.

Straipsnyje sistemiškai analizuojami svarbiausi 2023 m. Lietuvos Respubli- kos baudžiamojo kodekso pokyčiai ir naujovės. Koncentruotai aptariama priimtų naujovių įtaka ir reikšmė teisės taikymo praktikai. Analizuojami pokyčiai pasižymėjo siekiu sistemiškai harmonizuoti Baudžiamąjį kodeksą, panaikinti perteklinį reglamentavimą ir efektyvinti įstatymo taikymą prak- tikoje. Straipsnyje taip pat atskleidžiama, kad baudžiamosios justicijos sistema įgyvendintais poky- čiais orientuojama į atsakomybės už lengvesnius nusikaltimus persvarstymą susikoncentruojant į sunkesnius nusikaltimus, siekiant bausmių proporcingumo, derinantis prie šiuolaikinių nusikaltimų sudėtingumo ir mažinant mažiau pavojingų veikų kriminalizavimą. Sistemiškai apžvelgiant priim- tus pakeitimus aptariamas jų ryšys ir reikšmė kitiems įstatymams, įvertinant ir giminingų teisės šakų įstatyminius pokyčius, tapusius strateginiu posūkiu link griežtesnio požiūrio į kriminalinę žvalgybą ir teisminį procesą, taip stiprinant visuomenės saugumą ir siekį sukurti platesnį teisinių priemonių, kurių reikia vykdant nusikaltimų išaiškinimą ir prevenciją. Straipsnyje pasisakoma dėl reikšmingų baudžiamojo įstatymo pakeitimo projektų, kurie nebuvo patvirtinti, tačiau sulaukė platesnių disku- sijų viešojoje erdvėje.