Europa kaip mąstymo būdas : atviros visuomenės pagrindai : monografija

Europa – tai mąstymo būdas. Europa nėra nacija, religija, kultūrinė tradicija. Europa yra specifinis santykis tarp tautų, naratyvų, tradicijų. Tai toks tarpusavio santykis, kurį išgyvendamos bendruomenės smelkiasi viena į kitą ir žadina viena kitoje naują potencialą, kuris be šio santykio būtų neįmanomas. Tik taip galima paaiškinti, kodėl Europos intelektinis, kultūrinis, religinis, politinis, ekonominis gyvenimas nuo Antikos laikų pasižymėjo ypač intensyvia dinamika, kodėl Europoje tiek daug epochų ir periodų, lūžių ir atradimų, kodėl moderniaisiais laikais atsirado nacijos, įnirtingiausių tarpusavio karų metu puoselėjusios bendrystės idėją, pagaliau bent iš dalies išsipildžiusią Europos Sąjungos pavidalu. Monografijos tikslas – atskleisti šį mąstymo būdą, įgalinantį specifinius santykius tarp tautų, t. y. atskleisti Europos tapatybę. Europa, kaip mąstymo būdas, yra iššūkis ir siekinys. Niekas negimsta europiečiu – joks žmogus, jokia tauta nėra europietiška natūraliai, savaime, be darbo su savimi. Mąstyti europietiškai yra sunku: tai pastanga giliai pažinti pasaulį ir save, gėrį ir blogį, tiesą ir jos simuliakrus, troškimas iš kito ir kitokio į savąją tapatybę įimti tai, kas nėra mano, bet kas mane labiau subrandina. Kai šios pastangos ir šio troškimo ima trūkti, Europa atsitraukia, jos vietą užima prigimtiniai individualūs ir kolektyviniai egoizmai bei kito baimė, vedanti į karą. Europa yra įtampos tarp atviro santykio su kitu ir karo erdvė. Europa yra sudėtinga geografinė, intelektualinė ir dvasinė zona, kurioje ieškoma, kaip taiką, apibrėžiamą kaip pasiruošimą naujam karui, transformuoti į taiką kaip nuolatinę dvasinę ir politinę būklę. Europos Sąjungos filosofinis pagrindimas yra kaip tik ši paieška. Monografijoje gvildename klausimą, ar šis pagrindas veikia. Europa – individualaus ir kolektyvinio mąstymo tikrovė. Europietiškumas yra tai, kas neleidžia žmogaus sąmonei pasitenkinti tik savimi, kas verčia atsiverti kitam – kaip tik toks yra Europoje sukurtas žmogaus asmens, kaip iš esmės santykinės būtybės, apibrėžimas. Žmogaus sąmonė yra savimi pačia, kai atvira kitam. Žmogaus sąmonė, užčiuopusi savo principą, reikalauja etinio kitų žmonių išsipildymo – gėrio ne tik sau, bet visiems žmonėms. Europietiškoji filosofinė antropologija transformuoja politiką. Tik Europoje aklinos visuomenės audekle ėmė vertis properšos ir rastis ypatingas fenomenas, kurį prancūzų filosofas Henri Bergsonas pavadino atvira visuomene. Šioje monografijoje siekiame atskleisti atviros visuomenės sampratos pagrindus ir parodyti jos raišką moderniojoje Lietuvoje. Monografijos tikslus įgyvendiname pasitelkę kai kurių svarbiausių Europos tapatybės mąstytojų ir atviros visuomenės koncepcijos kūrėjų mintis. Pirmame skyriuje apibrėžiame Europos, kaip mąstymo būdo, sąvoką. Tai darome komentuodami Edmundo Husserlio pranešimą „Europietiškojo žmogiškumo krizė ir filosofija“, kuriame fenomenologijos pradininkas išdėstė savą Europos sampratą. Europa – tai begalybės idėja, atsiradusi senovės Graikijoje kaip autentiškai racionalus mąstymas, kaip filosofija. Husserlis iš esmės pagrindė filosofinę Europą, ir tas pagrindimas lėmė kultūrinės bei politinės Europos procesą. Tačiau 1935 metais skaitytas pranešimas dvelkia tragedija, kaip ir nurodo jo pavadinimas. Būdama ne substancinis turinys, kurį reikėtų tik paveldėti iš protėvių ir kuriuo būtų galima didžiuotis nieko neveikiant, o mąstymo būdas, nuolatinė pastanga mąstyti pasaulį begalybės akivaizdoje, Europa lengvai išslysta iš jos nešėjų, europiečių, mentaliteto ir tampa kraugeriška civilizacija. Radikalus klausimas: ar ši filosofinė Europa, ši begalybės mąstymo pretenzija nėra per aukštas reikalavimas? Ar ji, tarpdama savo begaliniuose horizontuose tarsi teorinė milžinė, nėra tik kaprizinga nykštukė realiame, ypač politiniame, gyvenime? Po Antrojo pasaulinio karo diskusijos apie Europą, jos ateitį ir politines ekspresijas sukosi apie šį klausimą: ar nebūtų efektyviau kurti politinės Europos, t. y. pagaliau realizuoti tą seną svają apie nuolatinę Europos tautų taiką, vadovaujantis grynai pragmatiniais principais? Ar paprasčiausia ekonomika, o ne filosofija bei kultūra, kaip buvo visada manoma, nėra tas ilgai ieškotas raktas į Europos vienybę? Diskusijos šiuo klausimu niekada nebuvo baigtos, bet, kad ir kokie daliniai būtų jų rezultatai, jos lėmė dabartinės Europos Sąjungos būklę. Pirmame skyriuje svarstome, ar nėra būtina pragmatinę politinę Europą papildyti filosofiniais ir kultūriniais principais ir ką tai reiškia. Dviejų Husserlio mokinių – čekų filosofo Jano Patočkos ir prancūzų mąstytojo Paulio Ricoeuro kūriniai – sudaro šių svarstymų atramą. Patočkos, mirusio 1977 metais, mąstymas apie būtinybę „rūpintis siela“ atkartoja pirmąją politinės Europos kūrimo raidos stadiją, o Ricoeuras reaguoja jau į Mastrichto Europą, siūlydamas jai „naująjį etosą“, naujus tautų tarpusavio sugyvenimo principus, kylančius iš specifinės mąstymo formos, integruojančios tautų tapatybes. Skyrių užbaigiame pristatydami Lietuvoje beveik nežinomą, o Europoje plačiai aptarinėjamą vieno iš iškiliausių šiuolaikinių europologų Jeano-Marco M. Ferry rekonstruktyvinės etikos modelį. Manome, kad šis modelis geriausiai reflektuoja Europos, kaip mąstymo būdo, esmę bei yra tinkamiausias dabartiniam europiečių gyvenimui globalizacijos kontekste.