Visuomenės pokyčiai ir teisė : Liber Amicorum Vytautui Šlapkauskui : straipsnių rinkinys

Bandant konstruoti konstitucinės teisės sociologiją dažnai susiduriame su abejonėmis ir sunkumais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad toks klausimas yra akivaizdus ir jį diktuoja pats sociumas. Teisės sociologija teisę analizuoja iš socialinių mokslų pozicijos. Kad ir kokia būtų pasitelkta – plačioji ar siauroji – teisinių reiškinių samprata, galiausiai susiduriama su dilema: ar pasirenkama plėtoti „instrumentinį“ teisės sociologijos vaidmenį teisėje, kai dėl teisės sociologijos tobulinama teisė ir padedama teisiniam reguliavimui, ar teisės sociologijai patikima teisė kaip teisės mokslo tyrimo objektas. Norint atsakyti į šį klausimą neišvengiamai susiduria dvi mokslo disciplinos – bendroji sociologija ir teisės teorija. Šiame disciplinų diskurse neišvengiamai tenka pripažinti paradigmą, kad teisinis reiškinys negali būti atsietas nuo apskritai socialinės ir politinės dimensijos, kurios genezė ir socialinis poveikis rodo glaudžią tiriančiųjų ir tiriamųjų sąveiką, kurioje surasti bendrą vardiklį tarp individų, jų grupių ir institucijų yra šio tarpdalykinio tyrimo tikslas. Kita vertus, tokia užduotis tampa iššūkiu, kai ji perkeliama teisės šakoms, kurios iš dalies teisės sistemoje yra autonomiškos, todėl vienijančiu veiksniu tarp teisės šakų teisės sistemoje ir ypatingas vaidmuo tenka konstitucinei teisei. Straipsnyje analizuojamas ir pagrindžiamas teorinis ir praktinis sociologijos ir konstitucinės teisės santykis ir jo kliūtys.

Straipsnyje nagrinėjamos paciento šeimos narių asmens duomenų apsaugos problemos. Šio tyrimo kontekste paciento šeimos nariais laikytini tiek asmenys pagal teisinį giminystės ryšių aiškinimą, tiek ir asmenys, kuriuos giminystės ryšiai sieja pagal bendrą protėvį, kadangi esminis šių asmenų asmens duomenų tvarkymo tikslas – išsiaiškinti, nustatyti ar patvirtinti tam tikrą pacientui ir jo sveikatai reikšmingą informaciją. Straipsnyje aptariami „tylinčiosios šalies“ duomenys – asmens duomenys, susiję su duomenų subjektu, kuris nėra konkrečios paslaugos vartotojas, tačiau jo asmens duomenis šis paslaugos tei- kėjas tvarko, kad galėtų tinkamai suteikti paslaugą konkrečiam paslaugos var- totojui (pacientui). Paciento šeimos narių asmens duomenų tvarkymui neretai taikomi Bendrajame asmens duomenų apsaugos reglamente nustatyti specialių kategorijų asmens duomenų (sveikatos duomenų) tvarkymo reikalavimai, kurių išskirtinumas tas, kad vien tik reglamente numatytų duomenų tvarkymo sąlygų tinkamo įgyvendinimo nepakanka pagrįsti teisėtą šių duomenų tvarkymą ir būtina, kad toks tvarkymas taip pat atitiktų ir būtų tinkamai suderintas bent su viena reglamente nustatyta draudimo tvarkyti specialių kategorijų asmens duomenis išimtimi. Kai kurių paciento šeimos narių, kaip duomenų subjektų, teisės asmens duomenų apsaugos srityje yra gana apribotos ar net apskritai neįgyvendinamos, o derinant pagrindines žmogaus teises iš esmės pirmumas teikiamas paciento sveikatos interesų apsaugai, t. y. objektyviai pateisinamas paciento šeimos nario teisės į privatumą ir asmens duomenų apsaugą suvaržymas.

Blokų grandinės platformose saugomos ir vykdomos išmaniosios sutartys pasižymi ne tik joms įprastai būdingomis savybėmis (šalių prievolių vykdymo automatizavimu, išraiška programavimo kalba), bet įgyja ir blokų grandinei būdingų bruožų – decentralizuotą ir paskirstytą pobūdį (prievolių vykdymas yra patikėtas ne centralizuotai veikiančiam tarpininkui, bet globaliai išsiskaidžiusiems blokų grandinės mazgams). Ši sudėtinga, sudėtinė išmaniųjų sutarčių ypatybių visuma, lemianti sąsajų ir geografinį neapibrėžtumą, taikytinos teisės nustatymo srityje kelia nemenkų iššūkių. Šiuo straipsniu siekiama nustatyti, ar Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintas taikytinos teisės sutartiniams santykiams nustatymo reguliavimas yra tinkamas identifikuoti išmaniųjų sutarčių šalių santykiams taikytiną teisę. Tyrime analizuojama, kokioms tipinėms aplinkybėms esant egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas; ar išmaniųjų sutarčių šalys gali pasirinkti jų santykiams taikytiną teisę; kaip turėtų būti taikomos reglamente „Roma I“ įtvirtintos kolizinės taisyklės. Atliktas tyrimas atskleidė, kad reglamente „Roma I“ numatytas reguliavimas geba pateikti atsakymus į daug kylančių probleminių klausimų, o jame įtvirtintos kolizinės taisyklės, nors ir neišvengiamai susiduriant su tam tikrais iššūkiais, leidžia nustatyti išmaniųjų sutarčių šalių santykiams taikytiną teisę.

Kiekvienas žmogus turi suprasti savo teises ir pareigas ir žinoti, kaip gauti žalos atlyginimą per teisinę sistemą. Tačiau dauguma žmonių sunkiai susidoroja su teisinėmis problemomis ir dažnai nežino, kur kreiptis pagalbos. Teisinių klausimų sprendimas yra sudėtingas net specialistams. Teisinis švietimas – švietimas, kurio tikslas – padėti žmonėms ugdyti gebėjimą suprasti įstatymus, protingą mąstymą, pozityvią dalyvavimo sąmonę, žmogaus teisių suvokimą. Vienas iš Jungtinių Tautų Organizacijos darnaus vystymosi tikslų yra užtikrinti įtraukų ir nešališką kokybišką vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų švietimą ir skatinti mokymosi visą gyvenimą galimybes visiems. Visuomenės teisinis švietimas gali išspręsti dalį šių problemų. Jis apima platų spektrą veiklos, skirtos didinti piliečių gebėjimą spręsti su teise susijusias problemas. Straipsnyje atlikta teisinio švietimo ir ugdymo ypatumų analizė, aptartos teisinio švietimo Lietuvoje problemos.

Šiame straipsnyje analizuojami dviejų būdų, užkertančių kelią nesąžiningai konkurencijai, santykis. Vienas jų – nekonkuravimo susitarimai, sudaromi tarp darbdavio ir darbuotojų, kitas – nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas Konkurencijos įstatymo prasme. Nepaisant to, kad nekonkuravimo susitarimais, sudaromais tarp darbuotojų ir darbdavio, siekiama išsaugoti sąžiningą konkurenciją, tačiau kyla pagrįsta diskusija, ar tokie susitarimai nepažeidžia konkurencijos tiek darbuotojų, tiek vartotojų atžvilgiu. Antras atvejis – nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas pagal Konkurencijos įstatymą. Straipsnyje autorė atskleidžia, kad tiesiogiai šio įstatymo nuostatų nerekomenduojama perkelti į jokį susitarimą tarp konkurentų, nes tai gali būti pripažįstama draudžiamu susitarimu pagal tą patį įstatymą, be kita ko, kol kas nėra aišku, ar atvejais, kada įmonės nėra tiesioginės konkurentės tarpusavyje, būtų laikomos konkurentėmis tam tikrų darbuotojų atžvilgiu, o tai lemtų nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimo pritaikymą pagal Konkurencijos įstatymą.

Straipsnyje analizuojami pagrindiniai teisinio reguliavimo pokyčiai per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį ir teismų praktika baudžiamosiose ir civilinėse bylose, susijusi su teismo pareiga argumentuoti savo sprendimus. Šia analize siekiama atskleisti teismo pareigos argumentuoti savo sprendimus, kaip teisės į teisingą teismą, teisinės valstybės principo elemento, reikšmę demokratinei visuomenei ir pagrįsti šios teismo pareigos visuomenei svarbą sociologinės teisės sampratos požiūriu. Tyrimas atskleidė, kad nors tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos teismų suformuota praktika teismo pareigos argumentuoti savo sprendimus kontekste yra nuosekli ir aiški, Lietuvos teismų jurisprudencijoje bylų, aukštesnės instancijos teismo grąžinamų žemesnės instancijos teismams, nesant teismo motyvų ar jų esant nepakankamai, pasitaiko. Straipsnyje daromos išvados, kad visuomenė nebetoleruoja neargumentuotų teismų sprendimų, naudojasi apskundimo šiuo procesiniu pagrindu teise, o teismų instancinė sistema užtikrina teismų sprendimų kontrolę ir neteisėti teismų sprendimai yra eliminuojami.

Straipsnyje teisės teorijos požiūriu analizuojama teisės principų teisinio argumentavimo funkcija ir jos raiška Lietuvos teisinėje sistemoje. Pirmoje straipsnio dalyje teoriniu požiūriu atskleidžiama teisės principų teisinio argumentavimo funkcijos pradžia, kilmės šaltinis, teisės principų vaidmuo teisminių sprendimų priėmimo teorijose. Antroje straipsnio dalyje šiuolaikinės teisės teorijos sampratos kontekste aptariama teisės principų samprata, vieta teisinėje sistemoje ir jų teisinė galia. Atskleidžiamas dualistinis požiūris į teisės principų taikymą tiesiogiai susijęs su trečioje straipsnio dalyje nagrinėjamu teisės principų ir jų argumentavimo funkcijos klausimu. Vertinamos bendruosius teisės principus įtvirtinančių teisės aktų nuostatos, teisės principų teisinio argumentavimo funkcijos raiška Lietuvos teismų praktikoje, konstatuojamos su teisės principų taikymu susijusios problemos. Siekiant įgyvendinti tyrimo tikslą ketvirtoje straipsnio dalyje apibrėžiamas Lietuvos teisiniame reguliavime įtvirtintas deramo teisinio argumentavimo standartas, į kurį būtina atsižvelgti teismų sprendimų priėmimo ir motyvavimo procese. Šio straipsnio pabaigoje pateikiamos apibendrinančios išvados.

Straipsnyje analizuojama ūkio subjektų administracinė atsakomybė. Viešojo administravimo įstatyme numatyta, kad ūkio subjektai gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Viešojo administravimo įstatymo kontekste fiziniai asmenys suprantami kaip asmenys, savarankiškai (individualiai) pagal verslo liudijimą, pažymą ar leidimą vykdantys verslo veiklą. Tyrime daugiau dėmesio skiriama juridinių asmenų kaip ūkio subjektų (įmonių) administracinei atsakomybei atskleisti, taip pat siekiama atriboti įmonių kaip juridinių asmenų ir jų vadovų kaip fizinių asmenų administracinės atsakomybes ypatumus. Tuo tikslu straipsnyje siekiama nustatyti įmonių ir jų vadovų administracinės atsakomybės atribojimo kriterijus ir analizuoti teismų praktiką, atskleidžiančią šių subjektų patraukimo administracinėn atsakomybėn ypatumus. Pirmoje dalyje nustatomi įmonių ir jų vadovų patraukimo administracinėn atsakomybėn atribojimo kriterijai, tokie kaip administracinės atsakomybės teisinio pagrindo atribojimo, atsakomybėn traukiamų asmenų statuso, administracinių nusižengimų teisenos, taikomų sankcijų, sprendimų apskundimo ir kiti kriterijai. Antroje straipsnio dalyje analizuojama įmonių ar jų vadovų patraukimo administracinėn atsakomybėn teismų praktika, atskleidžiamos kylančių ginčų šioje srityje priežastys ir pateikiami ginčytinų situacijų teismų išaiškinimai.

Atsižvelgiant į virtualių valiutų technologinį naujumą ir sparčią pažangą, teisinio reglamentavimo nebuvimas sukėlė nemažai iššūkių dėl pinigų plovimo prevencijos. Dėl virtualių valiutų savybių – visiško ar dalinio anonimiškumo, tarpvalstybinio pobūdžio – ne visos tarptautinės pastangos užkirsti kelią virtualių valiutų panaudojimui vykdant pinigų plovimo nusikaltimą iki šiol buvo sėkmingos. Šiuo straipsniu siekiama išanalizuoti virtualių valiutų keliamus iššūkius teisiniam reglamentavimui tarptautinės teisės atžvilgiu. Visų pirma virtualios valiutos nagrinėjamos kaip reiškinys, vėliau įvertinamas jų galimas panaudojimas pinigų plovimo nusikaltimui vykdyti. Darbe apibrėžiama, kokios prevencinės priemonės taikomos tarptautiniu lygmeniu, siekiant apriboti virtualių valiutų naudojimą pinigų plovimo tikslais. Daugiausia dėmesio sutelkiama į Finansinių veiksmų darbo grupės (FATF) rekomendacijas ir Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą (ES) 2018/843, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, direktyvos 2009/138/EB ir 2013/36/ES, taip pat ir direktyva, dar žinoma kaip penktoji kovos su pinigų plovimu direktyva (AMLD5).