Bendruomeniškumo sklaida Lietuvoje : monografija

Monografijoje siekiama išanalizuoti vietos bendruomenės ir bendruomeniškumo sklaidos problematiką Lietuvoje. Norėdami pagrįsti vietos bendruomenės svarbą modernioje vietos savivaldoje aptariame bendruomenių tipus ir vietos bendruomenės funkcionalumą. Funkcionali vietos bendruomenė moderniame pasaulyje negali egzistuoti neturėdama formalios organizacinės struktūros. Taigi bendruomeniškumas kaip vertybė formuojamas remiantis ne tik prigimtiniais ir žmonių bendrabūvio faktoriais, bet ir technologiniais, iš kurių vienas svarbiausių yra organizacinis. Kalbėdami apie šiuos faktorius matome, kad sisteminė jų visuma ar veiklos išraiška yra vadinama socialiniu kapitalu. Todėl svarbu yra ir tai, kiek funkcionali vietos bendruomenė gali prisidėti prie socialinio kapitalo formavimo. Be abejo, šis klausimas tampa dar svarbesnis, kai bandome įžvelgti pasaulio kaitą remdamiesi požiūriu, kad klasikinė bendruomenė buvo pagrįsta vertybėmis, moderni bendruomenė – teisės normomis, o šiuolaikinė (ateities) yra paremta tinklaveika (kompiuterinės atvirosios prieigos ir pan.). Žiūrint į perspektyvą svarbu suprasti, kiek modernios bendruomenės sąlygomis veiks teisės normos ir vertybės. Pripažindami jų reikšmę teigiame, kad norint, jog pradėtų veikti ankstesnių bendruomenių esmę apibūdinantys paradigminiai dalykai, vietos bendruomenių veikloje svarbus turi būti vadybinis aspektas. Juk sumaišties šiuolaikinis individas (norėtume, kad jis būtų pilietis dalyvavimo viešajame gyvenime prasme) gali atsikratyti ir tapti atsparesnis gyvenimo negandoms (globalizacijai, terorizmui ir kt.) tik būdamas nevienišas. Monografijos tikslas. Remiantis istorinėmis, psichologinėmis, filosofinėmis, sociologinėmis prielaidomis apie vietos bendruomenę ir bendruomeniškumą įrodyti, kad funkcionalios bendruomenės fenomenas yra XXI a. antrojo dešimtmečio Lietuvos realybė ir, atliekant tam tikrus vadybinius veiksmus, gali tapti funkcionuojančiu vertybiniu reiškiniu. Siekiant iškelto tikslo pirmiausia pateikiama bendruomeniškumo ir funkcionalios vietos bendruomenės pavyzdžių Lietuvos istorijoje. Istorinio patyrimo kaupimas ir jo sklaida (gyvoji istorija) formuoja gyvenančiųjų identitetą, o jame gali būti ir tam tikrų bendruomeniškumo apraiškų. Remiamasi tokiais autoriais kaip N. Vėlius (1983), M. Gimbutienė (2004), P. Dundulienė (2005), R. Paukštytė-Šaknienė ir B. Šaknys (2007), V. Mačiekus, A. Ragauskas (2007), N. Dambrauskaitė (2019), E. Gudavičius (1999), A. Vyšniauskaitė (1999) ir kt. Nurodytų autorių šaltinių analizė padėjo nustatyti, kad nors gyvename postmodernioje visuomenėje, mus veikia tam tikri mūsų tautos praeityje reiškęsi bendruomeniškumo faktoriai. Nors jų svarba šiandien yra kitokia, nuo mūsų požiūrio daug kas priklauso, o šis priklauso ir nuo to, kokius faktorius žinome. Patyrinėjus praeities šaltinius akivaizdu, kad daugiausia veiksmų, kurie šiandien yra tam tikras pavyzdys, susiję su kultūriniais-socialiniais bei politiniais veiksniais. Ir tai nieko stebėtina, nes kaip tik šių veiksnių realizavimas priklausė nuo vietos bendruomenės, o dabar šie veiksniai (ypač kultūriniai) atskleidžia vietos bendruomenės aktyvumą. Iš vietos bendruomenės funkcionalumą praeityje labiausiai lėmusių faktorių, tokių kaip darbas, turtas, vertybės, tvarka, valdžia, sutarimas, interesas, šiandien prie bendruomenės funkcionalumo gali prisidėti bendras turtas (viešosios gėrybės), bendra tvarka (susitarimai vietos bendruomenėse) ir bendras interesas (kai vietos bendruomenė turi aiškų tikslą, ką nori pasiekti). Buvo analizuojama vietos bendruomenės ir bendruomeniškumo sampratų evoliucija, jų turinys, pristatytas Lietuvos mokslininkų formuluojamų vietos bendruomenės ir bendruomeniškumo sąvokų diskursas. Išsiaiškinta, kad sampratų apie bendruomenę ir bendruomeniškumą gausa yra privalumas – kiekvienos sampratos autorius taip prisideda prie bendruomenės ir bendruomeniškumo tyrimo ir funkcionavimo sistemos, kuri dar tik vystosi ir priklauso tiek nuo empirinio, tiek nuo teorinio konteksto, kūrimo. Bendruomenės sampratos aiškinimas moderniame ir postmoderniame laikotarpiais kito, bet esminiai elementai, tokie kaip savarankiškumas, teritorija, teisė veikti, jausmas, išliko. Postmoderniu laikotarpiu bendruomenės sampratose dažniau akcentuojamas bendrasis gėris ir viešosios gėrybės. Lietuvos mokslininkų pateikiamų bendruomenės ir bendruomeniškumo interpretacijų gausa liudija, kad dėmesio vietos bendruomenei ir bendruomeniškumui nestinga. Tokį susidomėjimą diktuoja bendruomeninės veiklos praktika, sąlygojama, viena vertus, laisvo žmogaus – piliečio veikimo savo valstybėje, kita vertus, bendros politikos šioje srityje Lietuvai tapus ES nare. Buvo ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl šiandienos žmogui svarbu pajausti (psichologija) ir suprasti (filosofija) vietos bendruomenės ir bendruomeniškumo reikalingumą. Bendruomeniškumas žmonių grupėje pasireiškia kaip tam tikras bendrų pastangų ir išteklių suvienijimas, apibūdinamas trimis požymiais: emociniu susikertančių ir vienas kitą stiprinančių ryšių tinklu, ištikimybe bendroms vertybėms, normoms bei prasmei ir aukštu atsakomybės lygiu už tai, kas vyksta artimiausioje žmogaus aplinkoje. Tad norint suprasti bendruomenės funkcionavimą ir bendruomeniškumą reikia remtis psichologinėmis-filosofinėmis prielaidomis, kurios patikrintos laiko ir teritoriniu atžvilgiu, todėl tampa universalios ir veikia žmones, gyvenančius ir šiuolaikinėje Lietuvoje. Veikimas prasideda supratus, kodėl funcionali vietos bendruomenė priklauso nuo žmogaus valios, pastangų ir minčių, kodėl bendruomeniškumas gali keisti mūsų gyvenimą į geresnę pusę. Postmodernaus pasaulio negatyvius reiškinius, tokius kaip susvetimėjimas, beatodairiška kompiuterizacija ir pinigų kultas ar iškreiptas lyderystės supratimas, galima šiek tiek neutralizuoti, jei ieškosime vietos bendruomenės, kaip subjekto, vietos, jei sudarysime psichologines sąlygas individui ne kaip „aš“, o kaip „mes“ reikštis. Teorines įžvalgas apie vietos bendruomenės funkcionalumą ir bendruomeniškumą, padarytas remiantis politinėmis teorijomis, ideologijomis bei dalyvavimo paradigma, papildėme empirine Lietuvos laikotarpio atkūrus Nepriklausomybę medžiaga. Šios monografijos išskirtinumas yra tas, kad funkcionalios vietos bendruomenės faktoriai ir veiksmai nagrinėjami remiantis modeliavimo metodu ir vietos bendruomenių mažiau tipinėmis ar inovatyviomis iniciatyvomis Lietuvoje. Kaip tik toks būdas parodo mūsų nueitą kelią, pasiekimus ir tendencijas. Svarbu yra išsiaiškinti funkcionalią vietos bendruomenę ir bendruomeniškumą lemiančius faktorius. Juos žinodami, matome, kaip veikia ar neveikia tradiciniai faktoriai ir kokių naujų atsiranda. Dėl to institucijos, formuojančios ir įgyvendinančios bendruomenišką politiką, gali dirbti nuosekliau. Tikimės, kad teorinis veiksmų modeliavimas išprovokuos mokslinę diskusiją apie bendruomeniškos veiklos tendencijas, o praktikams siūlome tam tikrų įgyvendinamų ar neįgyvendinamų idėjų ir leidžiame palyginti su idealiu modeliu ar nepasiekiamu tikslu tai, ką pavyksta realiai pasiekti ar bent prie to priartėti. Netipinių veiksmų sąvadai, kuriuos sudaro Lietuvos vietos bendruomenės, rodo realius šios srities pasiekimus ir padeda keistis gerąja patirtimi bei inovatyviais veiksmais, kurie yra kuriami ne kur nors toli užsienio valstybėse, o čia pat šalia esančiose Lietuvos bendruomenėse. Monografijos mokslinis naujumas yra tas, kad analizuojant vieno iš viešojo sektoriaus modernaus valdymo instrumentų – veiklos matavimą pagrindžiamos galimybės išmatuoti bendruomeniškumą ir parodomi matavimai, atlikti Lietuvoje pagal patentuotą bendruomeniškumo matavimo metodologiją. Matavimas tampa viena iš šiuolaikinio valdymo būtinybių, ir tai yra susiję mažiausiai su trimis priežastimis: žmogaus pasitikėjimu valdžia (nori įrodymų, kad valdžia atliko tam tikrus veiksmus), nuolatiniu piliečio – vartotojo reikalavimu, kad viešoji valdžia suteiktų geresnes paslaugas (siekiant reikia pamatuoti), ir reiklesniu piliečių požiūriu į viešuosius finansus (tai mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai, o ne valdžios). Bendruomeniškumo matavimas yra vertybinio-kokybinio pobūdžio proceso matavimas, šį reiškinį galima išmatuoti kaip ir pilietiškumą, gerovę ar laimę. Svarbu, kad vertinamas subjektas būtų susinteresuotas dalyvauti matavimo procese ir vertinti matavimo rezultatus. O suintresuotumas atsiras tada, asmuo, remdamasis rezultatais, savanoriškai sieks veiklos pokyčių, o ne bus vertinamas už tai, kad ko nors nepadarė. Nors Lietuvos savivaldybėse ir seniūnijose bendruomeniškumo indeksas yra nustatomas, tai daroma labai epizodiškai ir subjektų, ir periodiškumo prasme. Priežastis, matyt, ta, kad vietos bendruomenės funkcionavimas ir bendruomeniškumas nėra tie dalykai, už kurių plėtojimą savivaldybių politikus ir administraciją vertintų paslaugų vartotojai – rinkėjai, o lyderių bendruomeninė sąmonė yra gana menka, neskatinanti tam nukreipti organizacinių pajėgumų.

The monograph aims to analyse the problem of community and sociality dissemination in Lithuania. To justify the importance of the local community in today’s local government, we have analysed community types particularly focusing on the importance of functioning of local communities. A functional local community is impossible without an organizational structure, which is crucial in the modern society. Thus, we arrive at a conclusion that sociality is formed in the modern world as a value not only on the basis of inborn factors of human coexistence, but also on technological factors and in particular on the organizational factor. The systematic whole and Thus, the operational expression of the factors are referred to as a social capital. Therefore, another important question to deal with is to what extent a functional community may contribute to the development of the social capital. The question becomes even more important when social evolution is approached having in mind that the classical community was based on values, modern community was based on legal norms and the contemporary (and most probably tomorrow’s) community is based on networking (open network access, etc.). Looking ahead, it is important for us to understand to what extent legal norms and moral values are going to be effective in the context of the contemporary community. Having acknowledged their role, we state that in order for the paradigmatic elements describing the essence of the former communities to become effective, the managerial aspect of the operation of local communities becomes of key importance as a contemporary individual (preferably a citizen in terms of participation in the public life S. N.) may avoid confusion and fluster and become more resilient to everyday hardships (globalization, terrorism, etc.) only being part of a community. The objective of the monograph: to prove, on the basis of historical, psychological, philosophical and sociological assumptions, that the phenomenon of a functional community is a reality of the contemporary Lithuania and a successful choice of certain managerial strategies may turn it into an important value phenomenon. To achieve the set objective, examples of sociality and functional community in Lithuania’s history are given in the first place, since gathering and dissemination of the historical experience (live history) forms the identity of the contemporary citizen, which can contain a certain manifestation of sociality as well. Reference is made to N. Vėlius (1983), M. Gimbutienė (2004), P. Dundulienė (2005), R. Paukštytė-Šaknienė and B. Šaknys (2007), V. Mačiekus, A. Ragauskas (2007), N. Dambrauskaitė (2019), E. Gudavičius (1999), A. Vyšniauskaitė (1999) and other authors. Analysis of the aforementioned sources allowed identification of the fact that despite living in a postmodern society, we are still affected by certain sociality factors coming from the past of our nation. Their importance is, of course, different in today’s life, but a lot still depends on our approach, affected by awareness of the factors as well. Having researched sources of the past, it becomes obvious that the majority of the factors, which today have become an example to be followed, derive from the socio-cultural and, as a matter of fact, political elements, which is not surprising since realization of the latter was in control of the local community, and today, it is the field (cultural in particular) where local communities contribute the most. Among the factors mostly predetermining functionality of the local community, including labour, wealth, moral values, order, government, consensus and interest, common wealth (public assets), general order (consensus) and shared interests (where a local community pursues the same goal) may be mentioned as mostly contributing to the functionality of today›s community. The research was followed by an analysis of the content and evolution of the conceptions of the local community and sociality and a presentation of the discourse of the concepts of the local community and sociality formulated by Lithuanian researchers. The work then explains the abundance and the need of various conceptions of the community and sociality as developers of each of the conceptions have made their contribution to the research in the community and sociality and the development of the functioning system, which continues to evolve and depends both on the empiric and theoretical context. Interpretation of the concept of community has changed during the modern and pot-modern periods; however, the key elements, such as the autonomy, the territory, the right to act and the sense, still remain. Post-modern community conceptions more often emphasize common wealth and public assets. The abundance of interpretations of the community and sociality suggested by Lithuanian researchers testifies considerable interest in the local community and sociality, caused by community practice predetermined by the free individual on the one hand and the general policy of Lithuania as an EU member state on the other hand. The work then attempts to tackle the question why it is important for the contemporary individual to sense (psychology) and understand (philosophy) the need for the community and sociality as sociality in a sociality manifests in a group of individuals as a certain consolidation of endeavours and resources, earmarked by three features: as an emotional network of intersecting and mutually reinforcing links, as loyalty to common values, norms and purport and as a high level responsibility for the immediate environment. Thus, to understand functioning of the community and sociality, psychophilosophical assumptions have to be referred to since the latter have been tested in terms of time and territory and therefore have become universal and affect people living in contemporary Lithuania as well. The effect starts with the understanding of why a functional local community is dependent on the will, endeavours and ideas of the individual and why sociality can change our life for the better. Negative phenomena of the post-modern world, such as alienation, excessive dependence on digital technologies, money worship and distorted understanding of leadership, may be partly mitigated if we manage to find a place for the community as a subject among them and if we manage to create psychological conditions for the individual to identify themselves as “we” instead of “I”. Finally, the theoretical insights into functionality of the community and sociality, based on political theories, ideologies and participation paradigm, are supplemented by empiric material on the contemporary situation in Lithuania. The unique point of the monograph is that elements of the functional local community are analysed here on the basis of the modelling method and less typical or innovative initiatives of Lithuania’s local communities in Lithuania as they help disclose the evolution, achievements and trends of the community. It is very important to elucidate factors affecting the local community and sociality since knowing the latter allows seeing how traditional factors work or fail and how new factors emerge, which helps institutions responsible for the development and implementation of community policies to improve their performance. The theoretical modelling of activities is also likely to provoke a scientific discussion on the trends in community performance, suggest practitioners viable and visionary ideas and allow comparison of actual or viable achievements with the ideal model or visionary objectives whereas the proposed digest of atypical activities observed in Lithuania’s local communities reveals actual achievements in the field and allows exchange of positive experiences and introduction of innovative activities, created in the immediate neighbourhood instead of being copied from foreign practices. Scientific novelty of the monograph may be seen in grounding possibilities to measure sociality on the analysis of a single instrument of public sector control, that is measurement of performance, and a description of measurements made in Lithuania by means of the patented methodology of sociality measurement. Measurement has become essential in contemporary governing as it is predetermined by at least three factors: the individual’s trust in government (desire for proof of performance), the continuous demand by the citizen for better public services (subject to measurement before and after achievement) and the more demanding public attitudes towards public finances (government accountability to the tax payer). Measurement of sociality is measurement of a process of value-quality nature and is equally viable as measurement of the public spirit, wealth or happiness. It is only possible when the subject is interested both in the process of measurement and evaluation of the measurement results. And the interest is only possible when the subject is motivated to make changes on the basis of the measurement results instead of being evaluated for not performing. Although the community index is measured in Lithuania’s municipalities, the measurement is taken only occasionally in terms of both time and location most probably because the functioning of local communities and sociality are not among the key functions local politicians and administrations are valued for by their electorate and community consciousness of the leaders is rather weak and insufficient to consolidate the organizational capacity for the purpose.