Marine Strategy Framework Directive: potential and shortcomings
Adomaitytė, Agnė |
Čiricaitė-Pacevičienė, Radvilė | Recenzentas / Rewiewer |
Adomavičius, Šarūnas | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Katuoka, Saulius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Vėgėlė, Ignas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Biekša, Laurynas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Jakulevičienė, Lyra | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Ravluševičius, Pavelas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Žilinskas, Justinas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Daukšienė, Inga | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
The master thesis analyses the potential and shortcomings of the first concentrated effort by the European Union to regulate the protection of marine environment – Marine Strategy Framework Directive. Since the current status of marine waters in Europe is considered as poor this field of environmental protection requires a lot of attention. In spite of that, the Directive has obtained some criticism from scholars as not providing measures for actually improving the marine environment. Another interesting factor is that most of the member states to which this Directive is especially relevant (coastal states) struggled to implement it during the period of time provided. This is why the master thesis raises a hypothesis that shortcomings of the Marine Strategy Framework Directive are significant enough to deem it ineffective and incapable of achieving the objective it sets out to reach – the attainment of good environmental status in the marine waters. For the purpose of confirming or refusing the hypothesis this work is divided into five chapters. First chapter analyses the need for a single document regulating the protection of marine environment in Europe and the novelties introduced by the Marine Strategy Framework Directive in comparison to prior regulation. The second and third chapters of the master thesis are devoted to determining the shortcomings and the potential harm they might cause for the proper attainment of the aims of this Directive. The particular shortcomings discussed in these chapters include the unclear definition of ‘good environmental status’ and the possibly broad application of the exceptions established in Article 14 of the Directive. Some solutions to the mentioned shortcomings are also provided in these chapters. The fourth and the fifth chapters, contrary to the previous two, emphasises the potential and beneficial aspects the Marine Strategy Framework Directive brings to the protection of marine environment in Europe. These chapters make a comparison between the protection of this environmental policy exercised by the European Union through the Marine Strategy Framework Directive and Regional Sea Conventions that are meant to represent the international regulation of the same field. The fourth chapter makes this comparison by evaluating the relations between the two types of documents and the differences they possess, while the fifth chapter concentrates on the enforcement aspect, by discussing the dispute settlement possibilities. The analysis provided in this master thesis grants that the mentioned hypothesis should be refused do to the lack of evidence suggesting that the possible or existing shortcomings of the Marine Strategy Framework Directive could have a significant impact on its effectiveness as they could be easily fixed. Moreover, the potential of the Marine Strategy Framework Directive seems to override the deficiencies as it provides a modern regulation of the marine environmental protection.
Magistro baigiamajame darbe nagrinėjamas Jūrų strategijos pagrindų direktyvos potencialas ir trūkumai. Ši direktyva yra pirmasis Europos Sąjungos koncentruotas bandymas reguliuoti aplinkos apsaugą jūrose. Tai yra svarbus žingsnis aplinkos apsaugos srityje dar ir dėl to, kad dabartinė jūrų vandenų ekologinė būklė Europoje yra itin prasta. Nepaisant šios direktyvos svarbos ji susilaukė nemažai mokslininkų kritikos dėl tikslių priemonių jūrų vandenų aplinkai pagerinti nebuvimo ir nekonkretumo. Kitas įdomus aspektas yra tai, kad dauguma valstybių narių kurioms ši direktyva yra ypač aktuali (pakrantės valstybės) nesuspėjo jos tinkamai įgyvendinti per nustatytą terminą. Dėl šių priežasčių magistro baigiamasis darbas kelia hipotezę, kad Jūrų strategijos pagrindų direktyvos trūkumai yra tokie žymūs jog daro ją neveiksminga ir negebančia įgyvendinti savo galutinio tikslo – geros jūrų aplinkos būklės pasiekimo. Tam, kad ši hipotezė būtų pagrįsta arba atmesta šis darbas padalintas į penkis skyrius. Pirmasis skyrius analizuoja jūrų aplinkos apsaugos reguliavimo Europoje vienu konkrečiu teisės aktu reikalingumą, bei naujoves, kuriomis pasižymi Jūrų strategijos pagrindų direktyva, palyginus su prieš tai egzistavusiais teisės aktais. Antrasis ir trečiasis skyriai siekia nustatyti direktyvos trūkumus ir galimus trikdžius jos tikslo įgyvendinimui. Juose aptariama „geros jūrų aplinkos būklės“ nustatymo problema, bei galimai plačios išimčių įtvirtintų direktyvos 14 straipsnyje taikymo ribos. Šie skyriai taip pat pateikia galimus minėtųjų trūkumų sprendimo būdus. Priešingai pastariesiems skyriams, ketvirtasis ir penktasis skyriai pabrėžia Jūrų strategijos pagrindų direktyvos potencialą ir naudą kurią ji atneša jūrų aplinkos apsaugos reguliavimo sričiai Europoje. Šie skyriai lygina jūrų aplinkos apsaugos reguliavimą kurį Europos Sąjunga vykdo per Jūrų strategijos pagrindų direktyvą su tarptautiniu tos pačios srities reguliavimu, vykdomu Regioninėmis jūrų konvencijomis. Ketvirtajame skyriuje toks palyginimas atliekamas analizuojant ryšius tarp šių teisės aktų bei aptariant jų skirtumus, tuo tarpu penktajame skyriuje dėmesys skiriamas įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo aspektui, dėl to aptariamos įvairios ginčų sprendimo galimybės. Baigiamajame magistro darbe atlikta analizė parodo, kad prieš tai minėtoji hipotezė turėtų būti atmesta nes nepakanka faktų jog galimi ir esami Jūrų strategijos pagrindų direktyvos trūkumai turi ar gali turėti žymią įtaką jos veiksmingumui, tuo labiau dėl to, kad šie trūkumai gali būti sparčiai ir nesunkiai ištaisyti. Verta paminėti ir tai, jog minėtoji analizė parodo, kad direktyvos potencialas ir teigiamosios savybės yra kur kas reikšmingesnės negu jos trūkumai.