Environmentally displaced people
Siniovas, Vladimiras | Recenzentas / Rewiewer |
Katuoka, Saulius | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Biekša, Laurynas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Jočienė, Danutė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
The Thesis begins with an analysis of the effects of environmental disasters and various approaches of states to mitigate them. The results of this analysis evidence that while some effects of environmental disasters are more visible and easier to evaluate, as in the case of sudden onset disasters, others are less visible and grow more deadly over time, as in the case of slow onset disasters. Moreover, the effects of environmental disasters on people depend heavily on the state’s capacity to mitigate such effects. Then Author of the Thesis turns to the existing definitions for environmentally displaced people and as all existing definitions do not take into account the level of state protection available, a new definition is proposed. The new definition limits the scope to people seeking international protection due to environmental events, for which their country of origin does not offer any protection. It is analyzed in the second part of this Thesis the application of 1951 Geneva Convention to environmentally displaced people. Based on the assessment of state practice and the works of the most prominent scholars it is showed that environmentally displaced people may in fact be refugees, however, in a very small number of scenarios. The problem is that all of those scenarios are traditional refugee situations and environmental factors are not decisive circumstances when migration authorities determine if person is entitled to refugee status. Socio-economic rights within the context of environmental disasters and their connection to the well-established principle of non-refoulement are analyzed in the third part of this Thesis. The analysis shows that if a violation of socio-economic rights is severe – it may lead to a violation of right to life or prohibition of cruel, inhuman and degrading treatment, and in turn – to the principle of non-refoulement. However, there is no uniform approach as identical situations in different regions have been interpreted differently. Inter-American Court of Human Rights and African Commission on Human and Peoples Rights may be willing to rule that infringement of socio-economic rights can amount to infringement of right to life while the European Court of Human Rights on some occasions may conclude that it would rather amount to cruel, inhuman and degrading treatment. The interpretation of cruel, inhuman and degrading treatment is of particular concern in regard to socio-economic rights as the analysis of European Court of Human Rights case law shows plurality of approaches and a lack of consistency. Lastly, the Author of this Thesis contends that, the primary reason why the issue of environmental displacement is not addressed in international arena, despite many proposals, is because it is not yet a high profile issue. It is evidenced from the practice of the states that many issues have been addressed after a fundamental event occurs, which has previously never been regulated by international law.
Magistro baigiamasis darbas pradedamas gamtinių nelaimių sukeliamų padarinių ir valstybių veiksmų siekiant sumažinti jų padarinius analize. Analizė rodo, kad kai kurios gamtinės nelaimės gali būti lengviau pastebimos, tokios kaip staigios gamtinės nelaimės, o kitos sunkiau pastebimos ir įvertinimo, tokios kaip iš lėto besivystančios gamtinės nelaimės. Be to, gamtinių nelaimių padarinių sunkumas priklauso nuo to ar valstybė yra pajėgi sumažinti padarinius. Tuomet Magistro baigiamajame darbe yra analizuojami esami dėl gamtos nelaimių migruojančių asmenų apibrėžimai ir atsižvelgiant į tai, kad visi esami apibrėžimai nevertina kilmės valstybės teikiamos apsaugos, yra siūlomas naujas apibrėžimas. Šis apibrėžimas yra apribotas žmonėmis, siekiančiais tarptautinės apsaugos dėl gamtinių nelaimių, kurie negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga. Antrojoje šio Magistro baigiamojo darbo dalyje analizuojamas 1951 m. Ženevos Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ taikymas dėl gamtinių nelaimių migruojantiems asmenims. Atliktas valstybių praktikos ir doktrinos tyrimas atskleidė, kad dėl gamtinių nelaimių migruojantys asmenys gali būti pabėgėliais, tačiau tik išskirtinais atvejais. Be to, visais šiais atvejais paskatos palikti savo šalį dėl gamtinės nelaimės, nėra lemiantys faktoriai suteikti pabėgėlio statusą. Trečiojoje dalyje yra analizuojamas ryšys tarp socialinių, ekonomių teisių, non-refoulement principo ir gamtinių nelaimių. Analizė atskleidė, kad rimti socialinių, ekonominių teisių pažeidimai gali būti prilyginami teisės į gyvybę pažeidimui ar žiauraus, nežmoniško ir žeminančio elgesio draudimo pažeidimui. To pasėkoje gali būti pažeidžiamas non-refoulement principas. Vieningos metodikos šiai problemai spręsti nėra, nes skirtingose regionuose šios nuostatos yra interpretuojamos skirtingai. Amerikos Žmogaus Teisių Teismas ir Afrikos Žmogaus ir Tautų teisių komisija laikytų, kad socialinių ir ekonominių teisių pažeidimas galėtų prilygti teisės į gyvybę pažeidimui. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismas nuspręstų, jog tai yra žiauraus, nežmoniško ir žeminančio elgesio pažeidimas. Europos Žmogaus Teisių teismo praktikos analizė žiauraus, nežmoniško ir žeminančio elgesio bylose, kuriose buvo analizuojamos socialinės ir ekonominės teisės, rodo šios nuostatos interpretavimo nuoseklumo trūkumą. Pabaigoje Magistro baigiamajame darbe autorė įrodinėja, kad pagrindinė priežastis, kodėl persikėlimo dėl gamtinių nelaimių problema nepaisant daugybės pasiūlymų tarptautinėje teisėje nėra sprendžiama, yra todėl, kad tai nėra rezonansinis klausimas. Valstybių praktika rodo, jog daugelis problemų buvo sprendžiama tik po ypatingos reikšmės įvykių, kurie prieš tai nebuvo reguliuojami tarptautinės teisė normų.