Maksimaliojo darbo laiko reikalavimai: teisinis reguliavimas Europos Sąjungos šalyse ir praktinis įgyvendinimas Lietuvoje

Abstract

Magistro darbo tikslas išnagrinėti maksimaliojo darbo laiko reikalavimus ES ir Lietuvoje, identifikuoti maksimaliojo darbo laiko teisinio reguliavimo ir praktinio taikymo problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Darbe atlikta analizė parodė, kad ES bei tarptautinės teisės dokumentuose, kurie perkeliami į nacionalinę šalių teisę, reikia didesnio lankstumo, atitinkančio šiuolaikinius darbo modelius, taip pat svarbus teismų suformuotos praktikos perkėlimas. Siekiant reguliavimo tikslų į maksimaliojo darbo laiko trukmę turi būti įskaitoma visa darbo trukmė, net ir dirbant skirtingose darbovietėse. Lietuvoje reikalingi pakeitimai susiję su darbo laiko trukmės kontrole, ribojimų taikymu kiekvienam darbuotojui, o ne atskiroms sutartims, proporcingumu atliekant darbus, kuriems taikoma sutrumpinta darbo laiko norma, darbo dienos trukme pramonės įmonėse ir socialinės partnerystės įtraukimu. Išsami maksimaliojo darbo laiko praktinio taikymo analizė išryškino problemas, su kuriomis susiduriama taikant teisės normas ar ginant pažeistas darbo teises, o taip pat nustatant pažeidimus, susijusius su maksimaliuoju darbo laiku.