Slaugos specialistų tobulinimosi iššūkiai stacionariose globos įstaigose
Licencinė sutartis Nr. MRU-EDT-786
Slauga yra be galo dinamiška medicinos dalis, tad nuolatinis mokymas ir mokymasis yra gyvybiškai svarbūs veiksniai, norint kad sveikatos priežiūros specialistai kokybiškai atliktų savo darbą. Ypač tai aktualu sparčiai senstant visuomenei ir gilėjant stacionarių globos paslaugų poreikiui. Labai svarbu atkreipti dėmesį į slaugos specialistus, dirbančius globos įstaigoje, įvertinti jų poreikį tobulėti, atsižvelgiant specifines kompetencijas. Šiuo darbu pirmą kartą ištirta stacionarių globos namų slaugos specialistų nuomonė apie privalomojo tobulinimosi kvalifikacijos sistemą bei nustatytos slaugytojų ir slaugytojo padėjėjų pagrindinius tobulinimosi sunkumus. Tikslas: Išanalizuoti ir ištirti slaugos specialistų kompetencijų kėlimo sistemą pasitelkiant kiekybinį slaugos specialistų apklausos tyrimą. Uždaviniai: 1.Išanalizuoti slaugos specialistų kompetencijų kėlimo teisinius ir teorinius aspektus. 2.Išsiaiškinti globos namų vadovų ir slaugos personalo nuomonę apie profesinių kompetencijų tobulinimą įstaigoje. 3. Nustatyti slaugos personalo tobulinimosi sistemos spragas bei problemas, atliekant kiekybinį ir kokybinį apklausos tyrimus. Tyrimo objektas: slaugos specialistų, dirbančių stacionariose globos įstaigose, profesinių kompetencijų tobulinimo sistemos veikimas Lietuvoje. Tyrimo metodai: darbe taikyta mokslinės literatūros analizė, dokumentų ir teisės aktų analizė, globos namų slaugos specialistų anketinė apklausa ir pusiau struktūrizuotas interviu su globos įstaigų vadovais, statistinė duomenų analizė: Spearmano koreliacija, Cronbach alpha kriterijus, neparametriniai kriterijai (Kruskal Wallis testas), kryžminių dažnių lentelių (angl. Crosstabs) analizė, interviu duomenų analizei taikoma turinio analizė. Išvados: Lietuvos Respublikoje yra teisiškai reglamentuota slaugytojų privalomos profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistema, licencijavimas, tobulinimosi išlaidų kompensavimas. Tuo tarpu slaugytojo padėjėjams, nors jie ir yra prilyginami slaugos specialistams, įstatymiškai nėra sureguliuotas nuolatinis tobulinimasis bei turimų kompetencijų kėlimas. Pandemijos metu tiek įstaigoms, tiek darbuotojams teko prisitaikyti prie nuotolinio mokymo, kurio metu išryškėjo mažas vyresnio amžiaus darbuotojų kompiuterinis raštingumas. Akivaizdūs skirtumai išryškėjo vertinant slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų tobulinimosi galimybes kalbant tiek apie mokymų finansavimo modelį, tiek nustatant privalomą tobulinimosi valandų skaičių. Atlikus tyrimą nustatyta, kad vyrauja skurdus tobulinimosi temų, skirtų slaugytojo padėjėjoms, pasirinkimas, metai iš metų pasikartojančios temos, mokymų tematika neatitinkanti globos namų darbo specifikos. Pagrindiniai slaugos personalo tobulinimosi trikdžiai: stimulo mokytis nebuvimas, įstaigos vadovų domėjimosi darbuotojų tobulinimosi procesu stoka, finansinių išteklių trūkumas, pačio mokymo nelankstumas ir sunkumai susiję su praktinių įgūdžių tobulinimu.
Nursing is an extremely dynamic part of medicine, so continuous training and learning are vital factors in ensuring that healthcare professionals do their jobs well. This is especially true with the rapid aging of society and the growing need for inpatient care services. It is very important to pay attention to the nursing professionals working in the care institution, to assess their need for improvement, taking into account specific competencies. For the first time, this work examines the opinion of nursing home care specialists about the qualification system of compulsory development and identifies the main development difficulties of nurses and nursing assistants. Aim of the study: To analyze and research the system of competence development of nursing professionals using a quantitative survey of nursing professionals. The tasks of the research: 1. To analyze the legal and theoretical aspects of raising the competencies of nursing professionals. 2. To find out the opinion of the care home managers and nursing staff about the improvement of professional competencies in the institution. 3. To identify the gaps and problems of the nursing staff development system by conducting quantitative and qualitative survey research. Subject of the study: operation of the system of professional competence development of nursing specialists working in stacionary care institutions in Lithuania. Study methods: analysis of scientific literature, analysis of documents and legal acts, questionnaire survey of nursing home care professionals and semi-structured interview with heads of care institutions, statistical data analysis: Spearman's correlation, Cronbach's alpha criterion, non- parametric criteria (Kruskal Wallis test) Crosstabs) analysis, content analysis is used to analyze the interview data. Conclusions: The Republic of Lithuania has a legally regulated system for improving the professional qualifications of nurses, licensing, and compensation for training costs. Meanwhile, nursing assistants, although they are equated with nursing specialists, are not regulated by law for continuous training and improvement of available competencies. During the pandemic, both institutions and staff had to adapt to distance learning, which revealed low computer literacy among older workers. Obvious differences emerged in the assessment of the development opportunities of nurses and nursing assistants, both in terms of the training funding model and in terms of the mandatory number of training hours. The research revealed that the poor choice of improvement topics for nursing assistants prevails, the recurring theme from year to year, the training topics do not correspond to the specifics of care institution work. The main obstacles to the development of nursing staff are the lack of incentives to learn, the lack of interest of the institution's managers in the process of staff development, the lack of financial resources, the inflexibility of the training itself and the difficulties in developing practical skills.