Piktnaudžiavimas teise: Lietuvos teismų praktikos analizė

Kiekvienas civilinės teisės subjektas savo civilines subjektines teises gali įgyvendinti savo nuožiūra, tačiau, jei savo turimų subjektinių teisių realizavimu, yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, bus laikoma piktnaudžiavimu teise. Visose teisės sistemose egzistuoja pamatinė idėja, kad piktnaudžiavimas teise yra neleistinas, todėl piktnaudžiavimo teise institutas žinomas beveik visų valstybių teisei, teisės doktrinai ir teismų praktikai, bet ne visose valstybėse šio instituto turinys vienodas. Lietuvos civilinėje teisėje įstatymų leidėjas įtvirtino neleistinumą piktnaudžiauti teise LR CK 1.2 ir 1.137 str. 3d. kaip savarankišką institutą, akcentuodamas objektyvų piktnaudžiavimo teise instituto vertinimą. Įstatymų leidėjas abstrakčiai suformulavo teisėto intereso stokos, nepagrįsto neproporcingumo, žalos padarymo ir prieštaravimo subjektinės teisės paskirčiai kriterijus, pagal kuriuos yra vertinama ar asmens elgesys laikomas piktnaudžiavimu teise. Kaip matyti, įstatymų leidėjas nenustatė konkretaus šio instituto turinio, kuris yra atskleidžiamas teismų praktikoje per šio draudimo dinamiką, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju taikant jį faktinei situacijai. Darbe atskleidžiamos pagrindinės tiek teisinio reguliavimo, tiek teismų praktikos problemos ir trūkumai. Yra analizuojama kaip draudimas piktnaudžiauti teise yra taikomas teismų praktikoje: nurodoma draudimo piktnaudžiauti teise ir bendrųjų principų tarpusavio santykio problematika, analizuojama ir vertinama draudimo piktnaudžiauti teise taikymo specifika ginčuose, kylančiuose, iš juridinio asmens veiklos, nuosavybės , sutartinių civilinių teisinių santykių bei asmeninių – neturtinių teisių gynimo atvejais, pateikiami draudimo piktnaudžiauti teise pažeidimo teisinių pasekmių taikymo ypatumai . Šiame darbe pateikiamos tokios esminės išvados.Teismų praktikos analizė patvirtino, kad nėra suformuota vienoda, nuosekli draudimo piktnaudžiauti teise instituto taikymo praktika. Neleistinumas piktnaudžiauti teise teismų praktikoje yra analizuojamas fragmentiškai bei taikomas prieštaringai: pradedant nuo formalaus draudimo piktnaudžiauti teise paminėjimo ir apsiribojant tik normos pacitavimu iki neleistinumo piktnaudžiauti teise, kaip savarankiško instituto taikymo. Dažniausiai neleistinumas piktnaudžiauti teise yra analizuojamas tik sprendžiant šalutinius klausimus, kaip pagalbinė priemonė kitų normų pažeidimui įrodyti ir pagrįsti. Tačiau ne visais atvejais toks draudimo piktnaudžiauti teise instituto taikymas yra tinkamas. Aiškiausiai draudimo piktnaudžiauti teise turinys nagrinėjamas, kai jis taikomas kaip savarankiška teisinė konstrukcija, nes tik tais atvejais yra visa apimtimi atsižvelgiama į piktnaudžiavimo teise institutą reglamentuojančias teisės normas ir faktinių aplinkybių visuma yra analizuojama ir vertinama pagal įstatymų leidėjo LR CK 1.137 str. 3 d. numatytus kriterijus, išsprendžiamas sankcijų taikymo klausimas. Prioritetiniu teismų uždaviniu laikytinas vienodos teismų praktikos formavimas neleistinumo piktnaudžiauti teise instituto pritaikymo aspektu. Taip pat manytina, kad teismų praktikoje nėra iki galo atskleistos visos neleistinumo piktnaudžiauti teise panaudojimo galimybės. Remiantis teismų praktikos analize, siūloma teismams apsvarstyti ir nevengti taikyti teisės moksle teoriniu lygmeniu modeliuojamų neleistinumo piktnaudžiauti teise instituto taikymo atvejų, sprendžiant problemas dėl efektyvaus asmeninių neturtinių teisių gynimo bei sandorių negaliojimo.

Each individual, who is dealing with civil law circulation, could implement civil subjective rights by using his own discretion. However, if the realization of these rights was held in a manner to violate or to restrict rights and legitimate interests of other persons, that exercise of right beyond the limits of the implementation will be recognized as abuse of right. Abuse of right principle doctrine is clearly recognised in all modern legal systems, but the content and application of the doctrine of abuse of rights vary significantly among national legal systems, making it difficult to identify common criteria except in the most general of terms. It should be noted that the legislature established prohibition of abuse of right in articles 1.2 and 1.137 part 3rd of Civil Code as independent legal construction. The concept abuse of right was formed following objective theory of doctrine. Behavior is considered as an abuse of right, according to conceptual criteria such as absence of proper interest, flagrant disproportion between damage and profit, harm, disregard for the purpose for which the right exist. Apparently, the legislature has not specified the content of the prohibition of abuse of right. It is entrusted to solve through the dynamics of application of prohibition abuse of right in case – law by Lithuanian judicial courts . During the analysis, it was revealed the main legal regulation as well as developing case-law problems and shortcomings. Disclosed theoretical problems are analyzed in case-law: it was revealed the main relationship between prohibition of abuse of right and general principles as well as displayed, analyzed and evaluated prohibition of abuse of right application particularity related with case-law in areas of activities of legal person, ownership, contractual legal relations and protection of personal non – property rights. Moreover, it was presented characteristics and problematical aspects of legal sanctions of infraction of prohibition of abuse of right. This work contains the following conclusions. Analyses of different cases confirmed that there is no uniform, inconsistent, incoherent case –law in area of the abuse of right. Conceptually, the prohibition abuse of rights is variously and different articulated and applied in case – law.The case – law is fragmentary and contradictory: it may be arranged a spectrum that runs from formal mention of artcles of prohibition of abuse of right to analyses of abuse of right as independent legal construction. Mostly, prohibition of abuse of right is analized in dealing with side issues and helps to constitute the infrigement of other articles of Civil Code. However, this manner of application of abuse of right is usually inappropriate. It should be noted that the only possibility to avoid uncertain content of abuse of right is to applied this prohibition as independent legal constructure. Only in those cases circumstances are analyzed and evaluated according to criteria in article 1.137 part 3rd of Civil Code as well as issues related with negative sanctions. Thus, the existing shortcomings of case – law imply a priority task of the courts to form appropriate application of prohibition of abuse of right in the case – law. In addition there are not fully disclosed all possibilities of application of prohibition of abuse in case – law. According to case – law analysis, it is proposed the courts to consider implementation of theoretical models of prohibition of abuse of right application, suggested in law doctrine, in order to solve the problems concerning the effective protection of personal non – property rights and voidability of transactions.