Tarptautinė humanitarinė teisė Antrojo pasaulinio karo metu
Valeišaitė, Vita |
Siniovas, Vladimiras | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Katuoka, Saulius | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Jakulevičienė, Lyra | Recenzentas / Rewiewer |
Jakulevičienė, Lyra | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Gineitis, Alvydas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Staniulis, Darius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Biekša, Laurynas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Žilinskas, Justinas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Antrasis pasaulinis karas – vienas iš baisiausių karų žmonijos istorijoje. Jis nusinešė daugiau nei 60 milijonų žmonių gyvybių. Pagrindinis tarptautinės humanitarinės teisės tikslas – apsaugoti žmonių gyvybes. Deja, Antrojo pasaulinio karo metu to padaryti nepavyko. Šiame darbe siekiama apžvelgti šio karo metu galiojusias tarptautinės humanitarinės teisės normas, jų spragas, valstybių įsipareigojimų apimtį ir vykdytus pažeidimus bei išsiaiškinti jų priežastis. Taip pat apžvelgiama Antrojo pasaulinio karo įtaka vėlesnei tarptautinės humanitarinės teisės raidai. Pirmoje darbo dalyje apžvelgtos pagrindinės iki Antrojo pasaulinio karo priimtos tarptautinės humanitarinės teisės normos, Tarptautinių diplomatinių konferencijų baigiamieji aktai, siekta išsiaiškinti valstybių ketinimus ir tikslus dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų reglamentavimo. Toliau apžvelgiami tarptautiniai konfliktai, autoriaus nuomone, turėję priversti tarptautinę bendriją susimąstyti dėl humanitarinės teisės normų veiksmingumo. Pirmasis pasaulinis karas ir Italijos – Etiopijos karas parodė, kad galiojusias teisės normas būtina tobulinti, nes jos nesugebėjo užtikrinti pagrindinių humanitarinės teisės tikslų – apsaugoti žmonių gyvybių bei padaryti karą humaniškesnį. Antroji šio darbo dalis skirta karo aukų apsaugai. Iš pradžių kalbama apie sužeistųjų ir ligonių apsaugą ginkluoto konflikto metu. Jų padėtį reglamentavo 1929 m. Ženevos konvencija dėl sužeistųjų ir sergančiųjų padėties veikiančiose armijose pagerinimo. Šios konvencijos nuostatos nurodė taisykles, kaip turi būti elgiamasi su sužeistaisiais, sergančiais ir mirusiais, taip pat aptarė medicinos personalo narių teises ir pareigas, jiems garantuojamą apsaugą. Kitame šios dalies skyriuje kalbama apie karo belaisvių teisinę padėtį bei jiems garantuojamą apsaugą. 1929 m. Konvencija dėl elgesio su karo belaisviais gana detaliai reglamentuoja kariaujančių valstybių pareigas karo belaisvių atžvilgiu, jų gyvenimo bei darbo sąlygas, jų atstovų skyrimą bei repatrijavimą. Ši konvencija papildo 1907 m. Hagos konvenciją dėl sausumos karo įstatymų ir papročių bei jos priedą – Nuostatus dėl karo įstatymų ir papročių, kuriuose įtvirtinti pagrindiniai principai dėl elgesio su karo belaisviais bei kombatanto sąvoka. Toliau šiame darbe kalbama apie civilių asmenų apsaugą. Deja, Antrojo pasaulinio karo metu nebuvo tarptautinio dokumento, kuris detaliai reglamentuotų kariaujančiųjų elgesį su gyventojais patekusiais į priešo valstybės valią, taip pat su savo piliečiais valstybės galėjo elgtis savo nuožiūra.
The Second World War is one of the most terrible wars in the history of mankind. There were about 60 million direct victims of the war. The main aim of international humanitarian law is to protect lives of human beings. Unfortunately, it failed to do this during the Second World War. In this work it is intended to review the main rules which were in effect during this war, their gaps and imperfections, the obligations of the belligerents and violations committed by them. It is also discussed the impact of the World War Two to the future development of the international humanitarian law.