Būtinosios ginties ribų peržengimo analizė bei vertinimo problemos teorijoje ir teismų praktikoje
Judzentavičius, Karolis |
Pakštaitis, Laurynas | Recenzentas / Rewiewer |
Gutauskas, Aurelijus | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Bieliūnas, Egidijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Baranskaitė, Agnė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Fedosiukas, Olegas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Kujalis, Pavelas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Nevera, Andrius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Pakštaitis, Laurynas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Piesliakas, Vytautas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Pečkaitis, Justinas Sigitas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Magistro baigiamasis darbas yra skirtas vieno iš gynybos nesikreipiant į valdžios institucijas būdų – būtinosios ginties, o konkrečiai – jos ribų peržengimo analizavimui. Būtinoji gintis yra viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, įtvirtinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnyje, tai teisė aktyviai gintis nuo pavojingo kėsinimosi darant žalos besikėsinančio asmens sveikatai, nuosavybei, ir, esant tam tikriems atvejams, gyvybei. Teisė į būtinąją gintį nėra absoliuti, gynyba negali peržengti tam tikrų įstatyme nustatytų ribų, priešingu atveju pripažįstama, kad asmuo veikia peržengdamas būtinosios ginties ribas. Siekiant pripažinti, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, būtina nustatyti, ar egzistavo visos privalomosios baudžiamajame įstatyme numatytos sąlygos. Šios sąlygos yra tokios: būtinosios ginties būklės egzistavimas, besiginančiojo veikimas tiesiogine tyčia, sunkus sveikatos sutrikdymas ar gyvybės atėmimas užpuolikui ir aiškus gynybos bei kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo neatitikimas. Teisė į būtinąją gintį yra pagrindinė sąlyga, kuomet įmanomas būtinosios ginties ribų peržengimas, kadangi priešingu atveju bet kokia žala, padaryta asmeniui, bus vertinama kaip neteisėta ir nusikalstama ir ją padaręs asmuo bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn bendraisiais pagrindais. Būtinoji gintis yra teisėta, kuomet atitinka sąlygas, susijusias su kėsinimusi (jis turi būti pavojingas, akivaizdus bei realus) bei sąlygas, susijusias su gynyba (ginantis daroma žala arba kėsinamasi ją padaryti; žala padaroma tik besikėsinančiojo teisėms ar interesams; žala padaroma atremiant kėsinimąsi į įstatymo ginamus interesus). Būtinosios ginties ribų peržengimo atveju besiginantysis, veikdamas tiesiogine tyčia, supranta, kad kėsinasi į puolančiojo asmens gyvybę ar sveikatą, numato, kad gali jam atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą ir to nori. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tuo atveju, kai besikėsinančiajam padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas ar jis nužudomas. Tais atvejais, kai užpuolikui sukeliamas fizinis skausmas, jam nežymiai ar nesunkiai sutrikdoma sveikata, ir kai yra visos kitos būtinosios ginties sąlygos, visuomet pripažįstama, kad asmuo veikė būtinosios ginties būklėje ir teisinė atsakomybė jam nekyla. Kad besiginančiojo veiksmai būtų pripažinti būtinosios ginties ribų peržengimu, užpuolikui padarytos žalos dydis turi aiškiai neatitikti kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Gynyba laikoma aiškiai neatitinkančia kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, kuomet tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma ginantis nuo įsibrovimo į būstą bei ginantis labai sumišus ar išsigandus padaryta veika.
Master’s thesis is dedicated for analysis of excessive self-defense and its assessment problems in theory and case-law. The existence of self-defense situation is the obligatory requirement for one to concede that a person may have committed an act of excessive self-defense. Self-defense means any defensive action that is necessary to avert an imminent unlawful attack on oneself or another. It is particularly important that the right to self-defense is not absolute; the defense can not exceed certain limits set by law and can not be overcome by the damage to the aggressor. Individual’s acts may be regarded as excessive self-defense only if his conduct meets all the criteria required. The author analyzes the issue of excessive self-defense, identifying and assessing mandatory conditions of excessive self defense (the existence of self-defense situation; defendant acts on direct intent; grievous bodily injury or loss of life of an aggressor; a clear discrepancy between the intensity and seriousness of aggressor’s threat and defendant’s actions and inflicted injury) and the handling of cases that are not considered excessive self-defense (defense against intrusions into a dwelling and defense when the defendant is severely confused or scared). Excessive self-defense can only be committed by defendant’s direct intent. In this case direct intent means that the defendant acts deliberately, he is aware that his defensive actions are a threat to aggressor’s health or life, and he wishes to act so. A person can commit an act of excessive self-defense only if there is a grievous bodily injury or loss of life of an aggressor. The situation of excessive self-defense can only occur when there is gross and unacceptable discrepancy between the nature and hazardousness of attack and an act of defense. It is presumed that a person acts in self defense when he defends from an intrusion in to a dwelling or defends in a state of great confusion or fear.