Sąžiningumas sutartiniuose santykiuose
Kazlauskaitė, Rūta |
Švirinas, Daivis | Recenzentas / Rewiewer |
Vasarienė, Dalia | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Baranauskas, Egidijus | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Švirinas, Daivis | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Novikovienė, Lina | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Magistro baigiamajame darbe tema „Sąžiningumas sutartiniuose santykiuose“ aptariamos sąžiningumo principo taikymo problemos įvairiais sutartinių santykių etapais (ikisutartiniuose santykiuose, sutarčių interpretavime bei vykdyme) ir teisiniai padariniai už sąžiningumo reikalavimo nepaisymą kartu su priemonėmis siekiant tam užkirsti kelią. Didžiausi principo taikymo skirtumai kyla ikisutartinių santykių stadijoje, nes kontinentinėje teisėje bei tarptautiniuose sutarčių teisės principų rinkiniuose visuotinai pripažįstama, jog sąžiningumo reikalavimas yra privalomas ir derybų metu, kai tuo tarpu bendrojoje teisėje manoma, jog šalis pradėdama derybas pati prisiima riziką už galimus padarinius, todėl sąžiningumo iš šalių nėra reikalaujama, tačiau kai kurie aspektai tradiciškai priskirtini sąžiningumui čia ginami kitais institutais. Tai įtakoja ir požiūrį sutarčių interpretavime, nes kontinentinėje teisėje interpretuojant taikomas subjektyvusis (šalių valios atskleidimo), o bendrojoje teisėje – objektyvusis metodas, kuriuo remiantis sutarties tekstas yra galutinio derybų rezultato įtvirtinimas. Vykdymo stadijoje abi teisės tradicijos reikalavimą pripažįsta, tačiau skiriasi jo turinio suvokimas. Taigi, nors pats sąžiningumo principas savo tradicine prasme ne visur yra pripažįstamas, tačiau jo proteguojamos vertybės saugomos abiejose teisės tradicijose, todėl galime teigti, jog vertybiniu požiūriu sąžiningumo yra reikalaujama visose teisinėse sistemose.
The working paper analyses the application of the good faith and fair dealing principle in different contractual relationship stages (precontractual relationship, interpretation and performance) and the norms policing against unfairness. The most significant incompliance is on dealing stage, where the civil law countries and international contract law principles acknowledge the principle as necessary, while the common law does not demand it from the parties in bargaining because of the influence of the risk theory, but some aspects are the object of protection for other law institutes. According to this, in interpretation of contract terms the situation is the same: while civil law countries find it necessary because of subjective interpretation method, which requires to ascertain the real will of the parties, in common law is used the objective one, which states that the text of contract is the final expression of the parties’ will. During the performance both of law traditions admits the necessity of good faith, but the extent of the principle differs. So the conclusion is that even if the principle of good faith is not admitted as such it is traditional interpretation it is necessary through other institutes of law.