Esminė šalių nelygybė kaip atsisakymo nuo sutarties pagrindas
Ščiglo, Ana |
Zališauskas, Saulius | |
Esminės šalių nelygybės instituto, įtvirtinamo tiek tarptautiniu mastu, tiek daugelio pasaulio valstybių vidaus teisėje individualiai, užuomazgos slypi dar Romėnų teisėje, kurioje jos viešpatavimo laikais buvo pripažįstama Laesio enormis doktriną, reiškianti „nepagrįstai didelę žalą“, kurią galėjo patirti pardavėjas, jei jo praduodama prekė buvo parduota už kainą, neatitinkančią tikrosios prekės vertės, ir suteikianti pardavėjui teisę atsisakyti nuo tokios sutarties. Šis gana modernus ir liberalus institutas, suteikiantis šaliai vienašališkai atsisakyti nuo sutarties dėl esminio šalių tarpusavio įsipareigojimų neatitikimo savarankiškai pareiškiant apie tokios sutarties negaliojimą, pirmiausia buvo įtvirtintas dokumentuose, kuriais buvo žengtas žingsnis link bendrosios sutarčių teisės vienodinimo – tai UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų ir Europos sutarčių teisės principų rinkiniai. Pagrindiniai šio instituto bruožai, kuriuos išskiria praktiškai kiekviena teisės sistema, kurioje šis institutas yra reglamentuojamas, yra vienos iš šalių nesąžiningumas kitos šalies atžvilgiu bei pasinaudojimas kitos šalies silpnumu (dėl nepatyrimo, nežinojimo, susiklosčiusių sunkių aplinkybių ir pan.), dėl ko nesąžininga šalis įgyja nepagrįstai didelį pranašumą ir tokiu būdu yra pažeidžiama sutartinių santykių dalyvių interesų pusiausvyra. Lietuvos privatinė teisė buvo atkuriama būtent tuo laiku, kai sutarčių teisės vienodinimas buvo įgavęs didžiausią pagreitį. Atsižvelgiant į tai, daugybė nuostatų dėl sutarčių galiojimo, tarp jų ir UNIDROIT principų 3.10 straipsnis, reglamentuojantis esminę nelygybę (gross disparity of parties), buvo perkeltos į LR CK, nekoreguojant jų apimties, bet tiesiog pažodžiui atkartojant UNIDROIT principuose įtvirtintas taisykles. Tačiau perkėlusi UNIDROIT principų 3.10 straipsnio nuostatas į LR CK bei neįvertinusi sisteminio vidaus teisės normų tarpusavio ryšio, Lietuva susidūrė su dviejų teisės normų, įtvirtintų LR CK 1.91 ir 6.228 straipsniuose, konkurencija. Todėl LR CK įtvirtintos normos, liečiančios sutarčių galiojimo klausimą esant esminiam šalių tarpusavio įsipareigojimų neatitikimui, turėtų būti reformuojamos, suteikiant joms daugiau konkretumo ir aiškumo bendrųjų sandorių negaliojimo pagrindų kontekste.
The essential goal of the thesis is to investigate how effectively the concept of gross disparity of parties is implemented in the national law of Lithuania and another countries’ as well and what was the main inducement for adoption almost all over the world of the norm providing the right for disadvantaged party to rescind from a contract on the grounds of gross disparity. It is generalized that the concept of gross disparity is well known among the great deal of countries all over the world, however each country reserves the right to interpretate this idea and regulate the cases regarding the breach of equilibrium of parties’ interests according to their national law. Talking solely about Lithuania, its essential to emphasize that in the country the norm, establishing the gross disparity, is state very clearly and is implemented quite effectively in accordance with the newest international regulations such as UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts and Principles of European Contract Law. As Lithuania’s contract law had been created when the unification of private law was on its peak, the country had chosen UNIDROIT and PECL principles exactly as the main model while creating rules of Lithuanian general contract law. However Lithuania didn’t emphasize the importance of systematic correlation between norms of national law. As a result, the impact of unification of general contract law on Lithuanian contract has left its downside – Lithuania didn’t resolve to abandon some of its traditional rules and cause of that was confronted with overlap of rules, regulating quite similar situations – articles 1.91 and 6.228 of the Civil Code of the Republic of Lithuania. Such a situation – competition of two rules: the modern one (article 6.228) and the traditional one (article 1.91) – raises a question to what of the rules priority should be given. This leads to a conclusion that the rules of the Civil Code of the Republic of Lithuania need to be reformed in order to warrant the clearness of their application on practice.