Naujos Europos Sąjungos prieglobsčio teisės raidos tendencijos
Biekša, Laurynas | Recenzentas / Rewiewer |
Katuoka, Saulius | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Vėgėlė, Ignas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Daukšienė, Inga | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Ravluševičius, Pavelas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Vaigė, Laima | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Dieninis, Karolis | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Siekiant įgyvendinti 1999 m. Tamperės programoje įtvirtintą tikslą – sukurti Bendrą Europos prieglobsčio sistemą, paremtą visišku 1951 m. Pabėgėlių konvencijos taikymu bei non refoulement principo laikymusi, kas buvo dar kartą patvirtinta Hagos bei Stokholmo programose, buvo pradėtas antrasis BEPS kūrimo etapas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmojo etapo metu priimti teisės aktai buvo vertinami kritiškai tiek teisės mokslininkų, tiek tarptautinės bendruomenės dėl įtvirtintų žemų apsaugos standartų vedusių iki žemiausio bendro vardiklio paieškos, valstybėms narėms suteiktos plačios diskrecijos, kas įtakojo jog harmonizavimas vyko nepalankiai tarptautinės apsaugos prašytojų atžvilgiu, darbe analizuojamas antrojo BEPS kūrimo etapas, siekiant įvedamus ir planuojamus pakeitimus įvertinti tarptautinės apsaugos prašytojų/gavėjų atžvilgiu. Pirmoje darbo dalyje yra analizuojamos ES institucinės sistemos raidos tendencijos prieglobsčio srityje, siekiant atskleisti institucijoms suteikiamų įgaliojimų ir kompetencijos raidą sutarčių šviesoje bei įvertinti naujos ES agentūros – EPPB įsteigimo įtaką BEPS. Ištirtos literatūros bei teisės šaltinių pagrindu padaroma išvada, jog ES institucijų vaidmuo nuo prieglobsčio teisės įtraukimo į ES reguliavimo sritį iki šių dienų, kai galioja Lisabonos sutartis, žymiai sustiprėjo palikdama mažiau kompetencijos ES valstybėms narėms ir taip sudarant kliūtis griežtinti prieglobsčio srities reguliavimą. Todėl manytina, kad ES prieglobsčio srities raida institucinėje srityje turi teigiamą įtaką asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, atžvilgiu. Antroji darbo dalis yra skirta ES prieglobsčio raidos tendencijoms reglamentavimo srityje. Šioje dalyje siekiama išanalizuoti antrojo BEPS kūrimo etapo metu Komisijos pateiktus teisės aktų pakeitimo pasiūlymus bei jau priimtą naują Kvalifikavimo direktyvą, atskleidžiant pagrindinius pakeitimus ir jų įtaką tarptautinės apsaugos prašytojams/gavėjams. O vertinant prieglobsčio teisės reguliavimo aktus kartu atitinkamai pateikiama ir ESTT praktikos analizė. Ištyrus teisinę literatūrą, ES prieglobsčio teisės aktus, siūlomus pakeitimus, ESTT praktiką bei tarptautinių organizacijų rekomendacijas ir komentarus, teigiama, jog nauju reguliavimu siekiama užtikrinti aukštesnius tarptautinės apsaugos standartus bei prieglobsčio acquis suderinamumą tiek su EŽTK, tiek su kitais tarptautiniais dokumentais, siekiant pašalinti esamų teisės aktų trūkumus bei valstybėms narėms suteiktą plačią diskreciją, kylančią iš daugelio nuostatų nepakankamo apibrėžtumo ir dviprasmiškumo, bei pateikiamos pagrindinės nauju ES prieglobsčio acquis reguliavimu stiprinamos sritys.
In order to achieve the objective laid down in 1999’s Tampere programme – to establish Common European Asylum system, which is based on the full and inclusive application of 1951 Refugee Convention and maintaining the principle of non refoulement, once again approved in Hague and Stockholm programmes, the second stage of CEAS development was started. Considering the fact, that legislation, adopted during the first stage, received critical look from law scholarly and international community because of poor standards of the protection, that led to the search of the lowest common denominator and the given broad discretion to Member States, which influenced the adverse harmonization when it comes to applicants for international protection, the paper analyses the second CEAS development phase, in order to assess amendments in regard to applicants/beneficiaries for international protection. In the first part of the study, EU institutional framework’s development trends in the sphere of asylum are analysed, with the view of revealing the development of mandate and competences, that are empowered to institutions, in the light of the treaties, as well as to evaluate the new ES agency’s – EASO influence to the CEAS. On the basis of studied law sources and literature, the conclusion is made, that the role of EU institutions, from the inclusion of asylum law to EU regulatory domain to the present day, when the Treaty of Lisbon is in force, has become considerably stronger leaving less competence to EU Member States, thereby erecting obstacles to tighten regulation of asylum domain. It is assumed, that EU asylum’s scope development in the institutional area has a positive impact in respect of persons who need international protection. The second part of the study is for EU asylum’s development trends in the regulation area. The objective is to analyse the legislative proposals for amendments, presented by the Commission in the second phase of CEAS, as well as to analyse the newly adopted Qualification Directive for revealing the main modifications and their influence on applicants/ beneficiaries for international protection. The assessment of asylum regulatory acts is given together with CJEU practice analysis. After close examination of legal literature, EU asylum legislation, proposed amendments, CJEU practice, recommendations and comments by international organizations, it is stated, that a new regulation seeks to ensure higher standards for international protection and compatibility of asylum acquis both ECHR and other international documents in pursuance of eliminating the existing gaps in legislation as well as Member States’ wide discretion, that stems from ambiguity and the lack of clarity in many of provisions. Moreover, the main areas, strengthened by new EU asylum acquis regulation, are presented.