Restitucijos taikymo pagrindai, sąlygos ir ypatumai
Povilonytė, Giedrė |
Novikovienė, Lina | Recenzentas / Rewiewer |
Sinkevičius, Edvardas | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Miliukas, Eugenijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Baigiamajame darbe analizuojamas restitucijos reglamentavimas, samprata bei taikymo specifika ir ypatumai. Aptariami restitucijos taikymo pagrindai, komentuojami praktiniai restitucijos taikymo atvejai ir teismų praktikoje galinčios kilti problemos taikant restituciją šiais pagrindais, sprendžiant klausimą dėl restitucijos būdo ir rūšies parinkimo. Taip pat analizuojamas restitucijos ir vindikacijos santykis, daiktinės teisės įtaka bei galimi ribojimai restitucijos taikymui. Įsigaliojus 2000 metų Civiliniam kodeksui restitucijos reglamentavimas iš esmės pasikeitė: restitucijos sąvoka buvo įtvirtinta teisės akto tekste, restituciją reglamentuojančios normos išskirtos į atskirą skyrių ir įvardintos kaip bendrosios restitucijos taikymo taisyklės. Vertinant tokį restitucijos reglamentavimą, pastebima, kad jam turėjo įtakos teisės recepcija, pasirinktas restitucijos teisinio reglamentavimo modelis labai panašus į galiojantį Kanados Kvebeko provincijoje, tačiau pati restitucijos samprata nėra identiška. Sisteminė Civilinio kodekso normų analizė leidžia išskirti net šešis restitucijos taikymo pagrindus, iš jų dažniausiai praktikoje pasitaikantis – sandorio pripažinimas negaliojančiu ab initio. Kitais pagrindais restitucija taikoma rečiau, šie pagrindai mažiau tyrinėti ir teisės doktrinoje, atsižvelgiant į tai, šiame darbe jiems skiriama daugiau dėmesio, pateikiami praktiniai pavyzdžiai, analizuojama šių pagrindų aiškinimo bei restitucijos taikymo problematika, taip pat aptariamos restitucijos rūšys ir būdai, kiti restitucijos taikymo ypatumai. Doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama nuomonė, kad restitucija ir vindikacija yra savarankiškos, skirtingos teisinės prigimties pažeistų teisių gynimo priemonės, kurių taikymą nulemia konkretaus materialinio santykio pobūdis. Restitucija galima tik tarp prievolės šalių, t.y. tarp asmenų turi egzistuoti prievoliniai teisiniai santykiai, o vindikacinį ieškinį daikto savininkas gali pareikšti neapibrėžtam asmenų ratui, remdamasis savo daiktinės teisės pažeidimu. Daiktinės teisės pasižymi absoliutumu, taigi vindikacijos taisyklės tam tikrais atvejais gali daryti įtaką ir nustatyti apribojimus restitucijos taikymui. Tokios situacijos pavyzdys yra atvejai, kada pagal restitucijos taisykles grąžintinas turtas yra perleistas tretiesiems asmenims. Tokiais atvejais, būtina nustatyti šių asmenų sąžiningumo faktą ir konstatavus, kad asmuo buvo sąžiningas, pagal bendrą taisyklę draudžiama taikyti restituciją natūra ir išreikalauti perleistą turtą.
The author analyzes regulation, concept and specifics, separate grounds, modes and types of restitution, comments the practical application of this legal instrument and notes some problems that arise for the courts applying the restitution and separating it from other similar institutes, such as vindication or unjust enrichment. As the Civil code of Republic of Lithuania entered into force on the year 2000, the regulation of restitution has been changed significantly: the concept of restitution was legalized and set into the text of the Civil code, the special norms regulating restitution were created and set in the separate section of the Civil code, forming the specific rules for the restitution. It is noticeable that the model of restitution in Lithuania is rather similar to the regulation of restitution in the province of Quebec in Canada and it can be considered as the reception of the law, that was made while preparing the new Civil code of Republic of Lithuania. The systemic analysis of the norms of the Civil Code allows to separate six grounds for application of restitution. The most common case when the restitution is applicable is the avoidance of the transaction. Other grounds for restitution are more unusual and they are less studied and analyzed in the legal doctrine as well. According to this fact, the author pays more attention to comment and carefully examine every separate ground, the practical examples of application of restitution on different grounds. In the legal doctrine and the court practice it is considered that restitution and the action for vindication are separate and independent legal remedies and the application of one or another is determined by the nature of the legal relations. The restitution can be applied only when the relation of obligation exists and the action for vindication can be used when some material rights are infringed. Material rights are considered as absolute, so in some cases they can influence or even restrict the application of restitution. The example of such situation can be when some material property, that should be the object of restitution, is transferred to a third person of a good faith. If such case arises, according to the general rule, the restitution in nature can not be applied.