Compatibility of Islamic law with internationally accepted human rights

Despite its popularity and universal acceptance however, opinions still differ considerably about the conceptual interpretation and scope of human rights. This has generated the paradox of universalism and cultural relativism in international human rights discourse. The drafters of the Universal Declaration of Human Rights had correctly identified that a common understanding of these rights and freedoms is of the great importance for their full realization. This demands a continued attempt at harmonizing the different concepts, to achieve, despite the complexity and diversity of human society, a common universal understanding that ensures the full guarantee of human rights to every human being everywhere. The need to pay attention to the diversity of cultures and legal traditions is more discussed than fulfilled. This need is addressed through a detailed and specific analysis of the relationship between international human rights law and Islamic law. The thesis examines the important question of whether or not international human rights and Islamic law are compatible and whether Muslim States can comply with international human rights law while they still adhere to Islamic law. The approach in this thesis differs significantly from the one adopted in the previous works on this subject. The argument has often been that when Muslim States ratify international human rights treaties they are bound by the international law rule that a State Party to a treaty ‘may not invoke the provisions of its internal law as justification for its failure to perform a treaty’. In practice however, Muslim States do not generally plead the Islamic law as justification for ‘failure to perform’ their international human rights obligations. They often argue not against the letter of the law but against some interpretation of international human rights law which, they contend, does not take Islamic values into consideration. The thesis formulates an inter-relation between two extremes and argues that although there are some differences of scope and application, this, however, does not create a general state of dissonance between international human rights law and Islamic law. The thesis concludes that it is possible to harmonize the differences between international human rights law and Islamic law through the adoption of the ‘margin of appreciation’ doctrine by international human rights treaty bodies.

Nepaisant žmogaus teisių sąvokos populiarumo ir universalaus jų pripažinimo, visgi požiūriai dėl jų konceptualaus interpretativimo ir apimties labai skiriasi. Šie skirtumai sukėlė tam tikrą tarptautinių žmogaus teisių universalumo ir kultūrinio reliatyvizmo diskurso paradoksą. Universalios žmogaus teisių deklaracijos rengėjai pagrįstai pripažino, kad bendras tarptautinių teisių ir laisvių suvokimas bei aiškinimas yra labai svarbūs jų pilnam įgyvendinimui. Visa tai reikalauja nuolatinio bandymo ir pastangų harmonizuoti skirtingas žmogaus teisių sampratas, nepaisant visuomenių kompleksiškumo ir įvairovės, siekti bendro universalaus supratimo, kuris užtikrintų visišką žmogaus teisių apsaugą, nepriklausomai nuo to, kurioje pasaulioje dalyje jis būtų. Poreikis labiau atkreipti dėmesį į kultūrų ir teisinių tradicijų įvairovę bei svarbą yra atskleidžiami detaliai analizuojant santykį tarp tarptautinių žmogaus teisių sistemos ir Islamo teisės. Magistro baigiamasis darbas nagrinėja svarbų klausimą, ar Islamo teisė yra suderinama su tarptautinėmis žmogaus teisėmis, ir ar musulmonų šalys, atsidavusios Islamo teisei, geba įgyvendinti tarptautinių žmogaus teisių sutarčių nuostatas. Šio darbo požiūris gerokai skiriasi nuo to, kuris yra pristatomas kituose panašaus pobūdžio darbuose. Labai dažnai yra išreiškiamas argumentas, kad kai musulmonų šalys ratifikuoja tarptautines žmogaus teisių sutartis, jos įsipareigoja įgyvendinti ratifikuotų sutarčių nuostatas, ir negali įgyvendinimo apribojimų pateisinti nacionalinės teisės normomis. Visgi, musulmonų šalys, atsakydamos į priekaištus dėl nepakankamo žmogaus teisių įgyvendinimo ir jų užtikrinimo, remiasi ne Islamo teise, kaip pateisinamąja priežastimi, bet esamu tarptautinių žmogaus teisių aiškinimu ir jų suvokimu, kuris, anot Islamo šalių atstovų, neatspindi islamiškųjų vertybių. Magistro baigiamajame darbe yra analizuojama tarpusavio sąveika tarp dviejų kraštutinumų ir teigiama, kad, nors ir yra pastebimi tam tikri skirtumai žmogaus teisių apimtyje ir jų pritaikyme, tai savaime neimplikuoja tarptautinių žmogaus teisių sistemos ir Islamo teisės nesuderinamumo. Darbe yra pateikiama išvada, kad aiškinimo laisvės doktrinos taikymas tarptautiniu lygiu galėtų įtakoti stipresnės sąveikos ir suderinamumo atsiradimą tarp Islamo teisės ir tarptautinių žmogaus teisių.