Teisė į teisingą teismą: teorija ir praktika
Arlauskas, Saulius | Recenzentas / Rewiewer |
Beinoravičius, Darijus | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Arlauskas, Saulius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Baublys, Linas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Gelumbauskienė, Regina | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Kazlauskienė, Rūta | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Maksimaitis, Mindaugas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Teisė į teisingą teismą – daugiaaspektė sąvoka, apimanti įvairius teisinius, moralinius, etinius ir filosofinius, aspektus, kurie dėl savo paskirties, ištakų ir pobūdžio teisės doktrinoje nevienodai apibrėžiami ir vertinami. Vienas pamatinių šios teisės aspektų, dėl kurių teisės doktrinos atstovų požiūriai sutampa – šios teisės fundamentalus pobūdis, t.y. ji sąlygoja tinkamą kitų žmogaus teisių įgyvendinimą. Demokratinėje valstybėje ji suvokiama kaip teisė į visų konstitucinių asmens interesų garantijų visumą: teisė į viešą, greitą, nešališką ir skaidrų bylos tyrimą ir / ar pagal įstatymus sudaryto ir nepriklausomo teismo bylos išnagrinėjimą. 1950m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija – pirmoji tarptautinė sutartis, kurioje kodifikuotos žmogaus teisės. Iš abstrakčių principų žmogaus teisės paverstos konkrečiais teisiniais įsipareigojimais, kurių vykdymo kontrolė pavesta tarptautinėms institucijoms ir sukurta pirmoji tarptautinių peticijų prieš žmogaus teisių pažeidimus sistema bei pirmasis žmogaus teisių apsaugos teismas. Šiandien vienas iš dažniausiai EŽTT Didžiosios kolegijos aiškinamų ir taikomų straipsnių, svarbus tiek Konvencijos formavimo praktikai, tiek ir nacionalinei valstybių EŽTK dalyvių teisei – Konvencijos 6str. Magistriniame darbe be teisės į teisingą teismą sampratos, analizuojami ir aktualūs praktiniai aspektai, pvz. EŽTT reforma – Konvencijos 14 protokolo įvedamos naujovės, nagrinėjami Lietuvos Respublikos pralaimėti teismo procesai EŽTT ir šių pažeidimų priežastys.
Right to a fair trial – multifaceted conception, that comprises various legal, moral, ethical and philosophical issues, which because of their purpose, nature and character are not defined and assessed in the same way. One of this right‘s core elements, on with which various authors agree in law doctrine is the fundamental complexion of this right, in a meaning that it assures decent implementation of other human rights. In a democratic state it is understood as a right for the totality of guarantees for all the constitutional person‘s interests: a right to a public, fair hearing within a reasonable time by an independent and impartial tribunal. Convention for the protection of human rights and fundamental freedoms (1950) is the first international treaty in which human rights were codified for the first time. From abstract principles human rights were transformed into concrete legal commitments, which execution control was entrusted for international institutions and for the first time international petition system, dealing with breaches of human rights, was created. Also an issue of high importance should be marked – the first court of human rights was established. Today one of the most often analysed article by the Great Chamber of the European Court of Human Rights, that is crutial not only for formation of Convention practics but also for states nationals law – article no. 6. In this work, apart from a right to a fair trial analysis in law theory, also relevant practical issues are examined, for example – the recent reform of the ECHR, in particular – innovations of the additional protocol no. 14 of the Convention to the system, also cases that Republic of Lithuania lost in the ECHR and reasons for that.