Investuotojo sąvoka ir jo teisių apsaugos mechanizmas šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje
Rekešiūtė, Renata |
Gineitis, Alvydas | Recenzentas / Rewiewer |
Katuoka, Saulius | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Jakulevičienė, Lyra | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Staniulis, Darius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Žilinskas, Justinas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Šis magistro baigiamasis darbas skirtas investicijų apsaugos užsienio valstybėse analizei. Klasikinėje tarptautinėje teisėje visiškas subjektiškumas buvo suprantamas kaip būdingas tik valstybėms, todėl visi tarptautiniai santykiai, tarp jų ir ginčų sprendimas buvo valstybių tarpusavio reikalas. Dėl to, jei reikėdavo ginti asmenį užsienyje patyrusį žalą, tai galima buvo padaryti tik remiantis fikcija – kad žala padaryta asmeniui yra žala padaryta jo valstybei. Jei asmuo investavęs į užsienio valstybę patirdavo žalą dėl neteisėtų investicijas priimančios valstybės veiksmų, jis pats galėdavo kreiptis dėl kompensacijos į vietinius valstybės teismus arba į savo pilietybės ar nacionalinės priklausomybės valstybę, kad ši imtųsi diplomatinių priemonių. Šiuolaikinė tarptautinė teisė subjektų klausimu, galima sakyti, žengia toliau. Šiuo metu fiziniai asmenys yra įgiję dalinį tarptautinį teisinį subjektiškumą žmogaus teisių srityje. Nuosavybės apsauga (tame tarpe ir investicijų apsauga) yra viena iš svarbiausių žmogaus teisių, deklaruojamų tiek valstybių konstitucijose, tiek tarptautiniuose dokumentuose, todėl investuotojai gali patys, be savo valstybės įtraukimo ar įsikišimo, išspręsti investicinį ginčą su investicijas priimančia valstybe. Įvairių instrumentų pagalba šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra sukurta nemažai pažeistų teisių gynimo mechanizmų, kuriais gali pasinaudoti investuotojai tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Jei investuotojas siekia investicinį ginčą perkelti į tarptautinį lygmenį, jis gali kreiptis į tarptautinius institucinius arbitražus, tokius kaip Stokholmo prekybos rūmų arbitražas, Londono tarptautinį arbitražą, Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo teismą Paryžiuje, ad hoc arbitražą, Europos žmogaus teisių teismą, Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą, žinoma, visada išlieka galimybė kreiptis į savo valstybę prašant diplomatinės gynybos. Investuotojų apsaugos mechanizmų analizė nebūtų tikslinga, jei liktų neaptarta paties investuotojo sąvoka. Nėra universalios investuotojo sąvokos tarptautinėje investicijų teisėje. Vašingtono konvencijos ir dvišalių investicijų skatinimo bei jų abipusės apsaugos sutartys pateikia šią definiciją, tačiau dėl skirtingų kapitalą eksportuojančių ir besivystančių valstybių interesų, šios sąvokos skiriasi. Šiame magistro baigiamajame darbe buvo atlikta išsami investuotojo definicijos analizė, kuri atskleidžia investuotojo sąvokos išplėtimo tendencijas Lietuvos Respublikos bei kitų valstybių dvišalėse sutartyse. Darbo pradžioje iškelta hipotezė (Pasaulio Banko sukurtas mechanizmas – tiesioginis investuotojo ir valstybės ginčo sprendimas ICSID, besiremiantis dvišalėmis investicijų skatinimo sutartimis, yra palankiausias būdas investuotojo teisių apsaugai) pasitvirtino, kadangi aptarus galimus investicijų apsaugos mechanizmus, paaiškėjo, kad Centras, kaip specializuota vieta, būtent investiciniams ginčams spręsti, yra palankiausias teisių gynimo mechanizmas, kuriuo šiuo metu gali pasinaudoti užsienio investuotojai. Šio mechanizmo privalumai ypač išryškėja palyginus jį su diplomatine asmenų gynyba. Prie ICSID „populiarumo“ ženkliai prisideda ir plačiai paplitusios dvišalės investicijų apsaugos bei skatinimo sutartys, kuriose paprastai būna išreiškiamas ir valstybės sutikimas kilusius ginčus perduoti spręsti nepriklausomam tarptautiniam forumui, pvz., Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui. Daugelis šios srities specialistų pripažįsta, kad šiuolaikinio tarptautinio ekonominio gyvenimo kontekste, diplomatinė gynyba pasirodė ne pats tinkamiausias būdas verslo interesų gynimui. Tuo tarpu tiesioginio ieškinio padavimo galimybė, remiantis dvišalėmis sutartimis bei Vašingtono konvencija, leidžia tikrajam ieškovui susidurti su tikruoju atsakovu.
The analysis of the protection of foreign investment is the key object of this master thesis. States were recognized as the only subjects in the classical international law. Therefore all international relationships and disputes where settled between the states themselves. In case of a breach of the rights of a foreign investor it was the state of his nationality to bring any kind of claims in regards to another state. Contemporary international law goes way further in regard to international legal personality of natural persons or legal entities. Partial personality, in particular in the field of human rights, is recognized for the natural/legal persons. Protection of property, as well as investment, is considered to be one of the most fundamental human rights embedded in constitutions and international treaties. Therefore, investors have a right to protect their injured rights by bringing claims in international tribunals. There are quite a few mechanisms for the protection of investors’ rights in the domain of international law. Such as international institutional arbitration, ad hoc arbitration, ECHR, ICSID and diplomatic protection by investor’s state of nationality. The analysis of the investment protection mechanisms wouldn’t be completed without the analysis of the notion of investor itself. There is no universal definition of the notion of investor. In most BIT this notion differs because of the different interests of capital exporting and capital importing countries. Therefore, this master thesis includes an analysis of the concept of investor. The analysis shows a trend of expansion of the mentioned definition in the recent BIT of Lithuania and other states. The hypothesis of this master thesis (mechanism created by the World Bank (i.e. direct settlement of the investor-state disputes) is the most effective way for the protection of investor’s rights) has been proved. The comparative analysis of the diplomatic protection and the ICSID mechanism shows that investment dispute settlement in the Center is the most favourable for the investor. Widely spread BIT add much to the “popularity” of the ICSID system, because these bilateral treaties include the consent of the state to decide all investment disputes in an independent international tribunal. Many commentators agree that in the context of today’s economy, diplomatic protection seems to be not the very best way for the protection of business interests. While the possibility of the direct dispute settlement between the investor and the host state allows the true claimant face the true defendant.