Nekaltumo prezumpcija baudžiamajame procese

Licencinė sutartis Nr. MRU-EDT-1133

Nekaltumo prezumpcija kaip viena iš svarbiausių efektyvaus ir teisingo baudžiamojo proceso dalių, garantuoja žmogaus teises ir laisves užtikrindama, kad kiekvienas asmuo būtų laikomas nekaltu, kol teismas neįrodo priešingai. Vertinant nekaltumo prezumpcijos principo įgyvendinimą praktikoje, tyrime analizuojami keturi nekaltumo prezumpcijos sekmenys: asmuo laikomas kaltu tik įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui; Procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos itin pamatuotai, ir nei viena iš jų negali būti traktuojama kaip bausmė, arba turėti bausmės elementų; Asmens kaltumą turi įrodyti baudžiamąjį persekiojimą vykdantys pareigūnai; visos pagrįstos abejonės ir neaiškumai vertinami kaltinamojo naudai. Šių sekmenų tyrimas atskleidė, pagrindinius nekaltumo prezumpcijos probleminius aspektus, taikant šį principą praktikoje. Pastebima, kad teismų praktikoje nėra suformuotas turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygos, vertinimas onus probandi atžvilgiu. Taip pat darbe atkreipiamas dėmesys dar tik į besiformuojančią problemą – žiniasklaida pateikia visuomenei informacija apie rezonansines bylas, įvardijant asmenį kaltu, dar be įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, o visuomenės reakcija į tai socialiniuose tinkluose dalinantis įtariamojo/ kaltinamojo nuotraukomis kaip nusikaltėlio, nedera su nekaltumo prezumpcijos principu, tačiau teismų praktikoje tai nėra laikoma šio principo pažeidimu.

The presumption of innocence, as one of the most important parts of an effective and fair criminal process, guarantees human rights and freedoms by ensuring that every person is presumed innocent until proven guilty by a court of law. When evaluating the implementation of the principle of the presumption of innocence in practice, the study analyzes four contents of the presumption of innocence: a person is considered guilty only after the conviction of the court; Procedural coercive measures must be applied very carefully, and none of them can be treated as punishment or have elements of punishment; The person's guilt must be proven by the prosecuting authorities; all reasonable doubts and uncertainties are weighted in favor of the accused. The study of these contents revealed the main problematic aspects of the presumption of innocence, applying this principle in practice. It is noticeable that in judicial practice there is no assessment of the conditions for the application of confiscation of property as a measure of criminal sanctions in relation to the onus probandi. The work also draws attention to a problem that is still emerging - the media provides the public with information about resonant cases, naming a person as guilty, even without a final court verdict, and the public's reaction to this, sharing photos of the suspect/accused as a criminal on social networks, is incompatible with the principle of the presumption of innocence. however, in court practice, this is not considered a violation of this principle.