Sutarčių laisvės principo taikymas Lietuvos teismų praktikoje

Įstatyminis sutarčių laisvės principo sampratos įtvirtinimas negali būti pakankamai efektyvus neišsiaiškinus šio principo turinio ir jo įgyvendinimo ribų interpretavimo ir taikymo ypatumų Lietuvos teismų praktikoje. Tik teismų praktikos analizės pagalba galime išsiaiškinti, ar sutarčių laisvės principo aiškinimas teismų praktikoje atitinka įstatyminį šio principo reglamentavimą, ar galimos tam tikros išimtys iš įstatyminės šio principo sampratos. Atsakant į šį probleminį klausimą, magistriniame darbe aptariamas sutarčių laisvės principo reglamentavimas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu bei atskleidžiama sutarčių laisvės principo prigimtis, jo turinio kaita, analizuojamas sutarčių laisvės principo elementų turinys, jų esmė bei taikymo ypatumai Lietuvos teismų praktikoje, pateikiama šių elementų samprata kitose valstybėse, analizuojamos sutarčių laisvės principo įgyvendinimo ribos, atskleidžiama jų esmė bei taikymo ypatumai Lietuvos teismų praktikoje, pateikiama jų samprata užsienio valstybių praktikoje. Atlikta teismų praktikos analizė leidžia daryti išvadą, kad sutarčių laisvės principas turi būti aiškinamas vadovaujantis LAT suformuotomis šio principo aiškinimo bei taikymo taisyklėmis. Remiantis teismų praktikos analize, galime išskirti šias sutarčių laisvės principo taikymo taisykles: šalių laisvę pasirinkti sudaryti sutartį, ar jos nesudaryti reikia suprasti plačiau, t.y. ne tik kaip laisvę pasirinkti sudaryti sutartį, ar jos nesudaryti bei pasirinkti su kuo ją sudaryti, bet ir kaip laisvę laisvai pradėti derybas dėl sutarties sudarymo, galimybę tokias derybas bet kada nutraukti, ir laisvę nutraukti jau sudarytą sutartį; laisvė nusistatyti sutarties turinį apima galimybę ne tik nusistatyti sutarties sąlygas ją sudarant, bet ir sutarties galiojimo metu pakeisti dalį ar visas sutarties sąlygas, pasirinkti sutarties formą; preliminarioji sutartis, nors ir laikytina savanorišku įsipareigojimu sudaryti sutartį, ji negali būti įgyvendinama natūra; principas gali būti apribojamas imperatyviomis teisės normomis tuomet, kai būtina apsaugoti visuomenės ar viešą interesą, trečiųjų asmenų teisės ir teisėtus interesus; principo ribojimas vieša tvarka ir gera morale priklauso nuo to, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda visuomenei, valstybei ir atskiriems asmenims; sutarčių laisvės principas kaip vienas iš civilinių teisės principų turi būti įgyvendinamas laikantis kitų teisės principų.

The conception of freedom of contract in the law can not be so effective without its content and limits interpretation and application in court practise. Only the analysis of court rulings might help to find out, if the interpretation of the principe of freedom of contract corresponds with its conception in the law, if there are any exceptions. In this master thesis we have analysed the regulation of freedom of contract in international and national law; the nature of the principle and the change of its content; also the content of its details, its interpretation and application in court practise and in foreign countries; the limits of freedom of contract, its essential features and interpretation in court practise, the conception of limits in other countries. As a result, we have to emphasize that the freedom of contract must be interpreted according the rules formulated by The Supreme Court of Lithuania. With reference to the analysis of court practise, we can make rules interpreting the principle of freedom of contract: free to enter the contract should be understood not only as freedom to enter the contract and choose a person you want to contract, but also freedom to negotiate, to terminate negotiation, to terminate the contract; free to determine contract‘s content should be understood as to determine its content concluding the contract, bus also to modify its content, to choose the form of contract; despite the fact that pre-contractual agreement is unilateral commitment, we are not able to enforce to follow it by nature; the principe of freedom of contract is limited by mandatory rules when we have to protect public and state interests, interests of third parties; limiting the principle by public order and good moral depends on what results might come for public, state and third parties; the principle must be realised according the other principles.