Options
Teisės į ne visą darbo laiką teisinis reglamentavimas
Čeponienė, Lina |
Snarskytė, Indrė | Recenzentas / Rewiewer |
Usonis, Justinas | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Bagdanskis, Tomas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Bitinas, Audrius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Dambrauskienė, Genovaitė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Davulis, Tomas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Macijauskienė, Rasa | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Mačernytė-Panomariovienė, Ingrida | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Snarskytė, Indrė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Tartilas, Juozas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Globalizacijos sąlygomis vis didesnę reikšmę įgyja lanksčios darbo organizavimo formos, kurios gali būti naudingos tiek darbuotojams, tiek ir darbdaviams. Ne visas darbo laikas – viena populiariausių lanksčių užimtumo formų Europoje. Teisė į ne visą darbo laiką gali padėti gyventojams įgyvendinti jų teisę į darbą, didinti jų užimtumo galimybes, derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, poilsio ir darbo laiką. Tačiau sėkmingas teisės į ne visą darbo laiką įgyvendinimas yra įmanomas tik esant palankiai teisinei aplinkai. Todėl šiame darbe analizuojamas ne viso darbo laiko teisinis reglamentavimas Ne viso darbo laiko santykius reglamentuoja TDO konvencija Nr.175 bei ES direktyva 97/81/EB. Šių teisės aktų tikslas yra uždrausti darbuotojų, dirbančių ne visą darbo laiką, diskriminaciją bei sudaryti galimybes savanoriškumo pagrindu plėtoti darbą ne visą darbo laiką tiek darbdaviams, tiek darbuotojams priimtinomis sąlygomis. Šiuo metu Lietuvos įstatymai bei poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys teisės į ne visą darbo laiką įgyvendinimą, iš esmės atitinka tarptautinius ir ES teisės į ne visą darbo laiką reglamentavimo standartus ir pakankamai gerai užtikrina darbuotojų, dirbančių ne visą darbo laiką, teisių apsaugą bei jų socialines garantijas, draudžia tokių darbuotojų diskriminaciją. Tačiau formalus teisės į ne visą darbo laiką įtvirtinimas Lietuvos teisės aktuose ne visada užtikrina šios teisės sklandų įgyvendinimą. Pagrindinės problemos yra susijusios su ne viso darbo laiko sąlygos nustatymu keičiant darbo sutartį, suminės darbo laiko apskaitos taikymo ribojimu bei viršvalandžių skaičiavimu dirbant ne visą darbo laiką. Todėl būtina ir toliau plėtoti bei tobulinti ne viso darbo laiko teisinį reglamentavimą. Darbas ne visą darbo laiką nėra populiarus Lietuvoje. Lyginant su ES 25 valstybių narių vidurkiu nustatyta, kad darbas tokiu darbo laiko režimu Lietuvoje 1998-2007 metais buvo daugiau kaip du kartus mažesnis. Manytina, kad ne viso darbo laiko teisinis reglamentavimas, kurį dar reikia tobulinti, yra tik viena iš priežasčių, kodėl darbuotojai, turintys pareigų šeimai, auginantys vaikus, studijuojantys ir pan. nesirenka darbo ne visą darbo laiką. Įtakos tam neabejotinai turi ir darbo apmokėjimo lygis, bendras gyvenimo lygis šalyje, kultūrinis požiūris bei vyraujančios tradicijos.
As we face globalisation, flexible forms of labour are gaining importance; these can benefit both the employee and the employer. Part-time work ranks among the most popular forms of flexible employment in Europe. The right to work part time can help individuals exercise their right to work, enhance their employment potential, and balance employment and family obligations, as well as working time and rest time. One cannot exercise the right to work part time successfully, however, unless the legal environment is favourable. This paper therefore analyses the legal regulation of part-time work. The ILO convention No 175 and EU directive 97/81/EC govern relations for part-time work. The purpose of this legislation is to ensure that no employee working part time is discriminated against and to offer the possibility to develop, on a voluntary basis, part-time work with conditions that benefit both the employee and the employer. Laws and subordinate legislation governing the way the right to work part time is exercised in Lithuania in principle meet the international standards governing the right to work part time and adequately protect the rights and social guarantees of employees working part time; discrimination of such employees is prohibited. That the right to part-time work is formally established in the legislation of Lithuania alone does not always guarantee the said right is exercised smoothly, however. Key issues relate to the establishment of conditions concerning part-time work in the event an employment contract is amended, limited application of summary recording of working time, and calculation of overtime when working part time. What is therefore essential is to further develop and improve the legal regulation of part-time work. Part-time work is not a popular option in Lithuania. The incidence of working part time in Lithuania in 1998–2007 was only half that of the average of 25 EU member states. It is likely that the legal regulation of part-time work, still demanding improvement, ranks as a reason for employees who have family obligations or who are rearing children, studying, etc. to not consider working part time a desirable option. It definitely relates to the wage level, overall living standard in the country, cultural attitude, and widespread traditions.