Socialinis aprūpinimas maitintojo netekimo atveju

Daugelis žmonių dėl įvairios rizikos: nepilnametystės, ligos, invalidumo, senatvės negali savarankiškai apsirūpinti pragyvenimo lėšomis. Užtikrinti normalų tokių žmonių gyvenimą gali tik valstybė. Tam valstybės kuria socialinės apsaugos sistemas. Socialinė asmens apsauga įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje, kuriame teigiama, kad ,, Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”. Asmenų aprūpinimas atskiros socialinės rizikos, tame tarpe ir maitintojo netekimo rizikos, atvejais moksliniu teoriniu požiūriu Lietuvoje netyrinėtas. Šiame darbe tiriamas socialinis aprūpinimas maitintojo netekimo socialinės rizikos atveju. Tyrimas paremtas logine ir lyginamąja Lietuvos respublikos teisės aktų analize. Siekiama išanalizuoti įvairių kategorijų asmenų socialinio aprūpinimo, netekus maitintojo, teisinius aspektus, atskleisti šią socialinę riziką patyrusių asmenų aprūpinimo skirtumus bei tarpusavio sąveiką. Darbe apibūdinama Lietuvos socialinės apsaugos sistema, analizuojama mirties, kaip socialinės rizikos veiksnio, sąvoka. Įvairių kategorijų asmenų socialinio aprūpinimo, maitintojo netekimo atveju, skirtumai ir tarpusavio sąveika nustatoma atskirai analizuojant valstybinio socialinio draudimo, socialinės rūpybos bei specialiųjų socialinių išmokų (periodinių bei vienkartinių) skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Darbe įvardinti asmenys, turintys teisę gauti valstybinio socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijas, valstybinio socialinio draudimo išmokas mirus maitintojui, šalpos našlaičių pensijas, globos išmoką, valstybines našlių ir našlaičių pensijas, kompensacijas mirus maitintojui, laidojimo pašalpą. Nustatyta, kad asmeniui, netekusiam maitintojo, gali būti skiriamos kelios socialinės apsaugos išmokos, o skiriamų išmokų dydžiai skiriasi. Apibendrinant tyrimo rezultatus, aptariamos socialinio aprūpinimo skirtumų, mirus maitintojui, priežastys ir pagrįstumas.

Beaucoup de personnes à cause de risque différents comme la minorité, les maladies, l’ infirmité au la vieillesse, ne peuvent pas se procurer eux –mêmes des moyens d’existence. Il est la gestion de l’Etat seulement d’assurer à ces catégories de personnes une vie normale. O’ est dans ce but que les Etats créent les systèmes de la sécurité sociale. La sécurité sociale d’une personne est confirmée dans l’article 52 de la Constitution de la République de Lituanie qui dit que ,, l’Etat garantit le droit aux citoyens de tuocher une pension d’infirmité et de vieillesse, une allocation sociale en cas du chomage, des maladies, du veuvage, de la perte du nourricier et dans d’autres cas prévus par la loi”. Le présent uovrage est l’analyse des risques sociaux de la sécurité sociale en cas de la perte du nourricier. L’étude est fondée sur l’analyse logique et comparative des actes de loi de la République de Lituanie. Elle vie à analyser du point de vue théorique et pratique les aspects juridiques de l’assurance sociale de différents groupes des personnes en cas de la perte du nourricier et à determiner, dans le mêm cas, la difference et la synérgie de l’assurance sociale des personnes mises à l’épreuve du risqué social. L’étude apprécie la valeur du système de sécurite sociale de Lituanie et analyse la synérgie du facteur du risqué social de la mort. En cas de la perte du nourricier, la dfférence et la synérgie de l’assurance sociale de différents groupes des personnes est déterminée en analysant à part les conditions de la sécurité sociale del’Etat, d’assignations rt du paiement, des allocation sociales spéciales (périodiques et exeptionnelles) des soins sociaux de la sécurité sociale de l’Etat. L’etude cite les personnes en droit de toucher une allocation de sécurité sociale de l’Etat du veuvage et d’orphelin, une allocation de sécurité sociale en cas de perte du nourricier, une allocation d’orphelin, une allocation des soins, une allocation de l’Etat du veuvage et d’orphelin, des compensations en cas de perte du nourricier aussi que des allocations aux frais funéraires. On a constaté, qu’une personne, en cas de perte du nourricier, a le droit de toucher quelques allocations de la sécurité sociale, d’où la différence dans les proportions des allocations fixées. Les résultats de la présente étude excitent la discussion des raisons et du fondement de diférence de l’assuransce sociale en cas de perte du nourricier.