Priežastinio ryšio nustatymo problematika bylose dėl žalos atlyginimo už konkurencijos teisės pažeidimus

Šiame baigiamajame magistro darbe, remiantis išsamia ES, ES valstybių narių nacionalinių teisės aktų bei teismų praktikos analize, išanalizuota priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymo problematika bylose dėl žalos atlyginimo už konkurencijos teisės pažeidimus. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad siekiant tinkamai nustatyti priežastinį ryšį tarp konkurencijos teisės pažeidimo ir kilusios žalos, ES valstybių narių teismai turi išsamiai vertinti ekonominius įrodymus, kurie gali padėti suprasti, kurie asmenys ir kokiame tiekimo grandinės lygyje padarė neigiamą įtaką konkurencijos teisės pažeidimu. Tačiau, remiantis tyrimo analize, galima teigti, kad iki šiol suformuoti ekonominiai metodai bei taisyklės gali būti taikomi tik netiesioginiams pirkėjams, tiesiogiai įsigijusiems prekes arba paslaugas iš tiesioginio pirkėjo, kadangi nei Direktyvoje nei ją lydinčiuose teisės aktuose nėra konkrečiai nurodoma, kaip turėtų būti vertinamas netiesioginio pirkėjo patirtos žalos faktas, kai jis prekes arba paslaugas įsigyja ne iš tiesioginio pirkėjo, o iš tolesnio pirkėjo. Taigi Direktyvoje įtvirtintos netiesioginio pirkėjo sąvokos neapibrėžtumas gali apriboti tam tikrų grupių asmenų, konkrečiai galutinių prekių arba paslaugų vartotojų, galimybę įrodyti dėl konkurencijos teisės pažeidimo patirtą žalą.

Following a detailed analysis of the EU legal acts and case-law, national legal acts and case-law of the Member States, this Master thesis analyses the problems concerning determination of a causal link as a condition for civil liability in the proceedings concerning indemnification of damage incurred as a result of infringements of competition law. The carried out research suggests that in pursuance of proper determination of a causal link between the infringement of competitive law and the arisen damage, the courts of the EU Member States must assess the economic evidence which may help to understand what persons and at what level of supply chain caused adverse effects by the infringement of competition law in a detailed manner. Nevertheless, following the analysis of the research, it may be stated that the economic methods and rules which have been formed may be applied only to indirect purchasers who directly purchase goods or services from a direct purchaser, since neither the Directive nor accompanying legal acts specifically state how the fact of damage incurred by the indirect purchaser where he purchases goods or services not from direct purchaser but from subsequent purchaser should be assessed. Thus, the vagueness of the concept of the indirect purchaser established in the Directive may restrict the possibility of the respective groups of persons, namely, ultimate consumers of goods and services, to prove the damage sustained as a result of the infringement of competition law.