Neturtinės žalos atlyginimo ypatumai gyvybės atėmimo atveju Lietuvoje ir bendrosios teisinės sistemos valstybėse: lyginamasis tyrimas

Gyvybės atėmimas, kaip juridinis faktas, civilinėje teisėje ypatingas tuo, kad jis gali sukurti dvejopo pobūdžio reikalavimus. Pirma, gyvybės atėmimas gali sukurti visiškai naujus trečiųjų asmenų reikalavimus. Antra, gyvybės atėmimas gali nulemti tam tikrų išvestinių trečiųjų asmenų reikalavimų atsiradimą. Abu šie gyvybės atėmimo sąlygoti reikalavimai pasireiškia ir neturtinės žalos atlyginimo srityje. Pirma, gyvybės atėmimas gali sąlygoti savarankiškų trečiųjų asmenų reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo gyvybės atėmimo atveju atsiradimą. Bendrosios teisinės sistemos valstybėse teisę į neturtinės žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju dažniausiai nulemia tam tikrų asmens mirties aplinkybių nulemta trečiojo asmens psichikos liga, o Lietuvoje – dėl artimojo netekties patirti trečiųjų asmenų dvasiniai išgyvenimai. Kadangi savarankiškos trečiųjų asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju pripažinimas gerokai praplečia pažeidėjo atsakomybės ribas, siekiant užtikrinti ne tik nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, bet ir pažeidėjų bei visos visuomenės interesus, trečiųjų asmenų teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra ribojama. Bendrosios teisinės sistemos valstybėse neturtinė žala tretiesiems asmenims atlyginama pagal specialaus neatsargumo delikto instituto – „nervinio šoko“ sąlygas, kurios griežtai riboja trečiųjų asmenų teisę į neturtinės žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju. Lietuvoje pagrindinis teisės į neturtinės žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju ribojimas yra reikalavimas, kad trečiąjį asmenį su žuvusiuoju sietų artimas ir glaudus tarpusavio ryšys. Tačiau pastebima bendra bendrosios teisinės sistemos valstybių bei Lietuvos tendencija liberalizuoti neturtinės žalos atlyginimo gyvybės atėmimo atveju sąlygas. Antra, gyvybės atėmimas gali sąlygoti išvestinių trečiųjų asmenų reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo atsiradimą. Prie tokių reikalavimų priskiriamas teisės į neturtinės žalos atlyginimą paveldėjimas, kurį išimtinai nulemia pačių gyvybės netekusių asmenų reikalavimų apimtis. Kai kuriose bendrosios teisinės sistemos valstybėse teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paveldima pilna apimtimi, tačiau dažniausiai ribojama laiko tarpu tarp asmens sužalojimo ir jo mirties. Tuo tarpu kitose bendrosios teisinės sistemos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, teisės į neturtinės žalos atlyginimą paveldėjimas šiuo metu nėra galimas.

Death as a legal fact in the civil law is specific because it can create the dual format demands. Firstly, the death can create the entirely new demands of the secondary victims. Secondly, the death may lead the appearance of the particular secondary demands of the secondary victims. Both of these death related demands occur in the field of compensation of non-pecuniary damage. Firstly, the death may stipulate occurrence of the independent demands of the secondary victims due to compensation of non-pecuniary damage in the case of death. In common law countries the right to the compensation of non-pecuniary damages in the case of death usually is determined by a psychiatric illness of a secondary victim due to particular circumstances of person’s death, and in Lithuania – the emotional distress of the secondary victims suffered due to bereavement. As the acknowledgement of the independent rights of the secondary victims to the compensation of non-pecuniary damages in the case of death significantly expands the range of the offender’s liability, on purpose to ensure the interests not only of the secondary victims, but of any offenders and of society, the right of the secondary victims for the compensation of non-pecuniary damages is limited. In the countries of common law the non-pecuniary damage to the secondary victims is paid under the conditions of “nervous shock” that severely limits the rights of the secondary victims for non-pecuniary compensation in the case of death. In Lithuania the basic limitation for compensation of non-pecuniary damage in the case of death is the requirement that the secondary victim had a close relationship with a dead person. However, the general trend of common law countries and Lithuania is noticeable towards the liberalization of non-pecuniary damages’ compensation in the case of death. Secondly, the death can determine a rise of secondary demands by the secondary victims for the compensation of non-pecuniary damages. Such conditions include the succession of the entitlement to non-pecuniary damage compensation, which is exclusively determined by the demands of the dead persons. In some common law countries the right to the compensation of non-pecuniary damage is inherited to the full extent. Meanwhile, in the other countries of common law, also, in Lithuania, the succession of the entitlement to non-pecuniary damage compensation is not currently available.