Teisė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą - neatsiejama teisės į teisminę gynybą dalis?

Šio magistro baigiamojo darbo tikslas – išanalizuoti ir nustatyti, ar apribojus teisę skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepažeidžiama asmens konstitucinė teisė į teisminę gynybą. Darbas pradedamas atskleidžiant teisės į teisminę gynybą esmę ir reikšmę šiuolaikinėje valstybėje. Autorė laikosi nuomonės, kad teisė į teisminę gynybą yra civilizuotos visuomenės socialinė vertybė, kadangi ši garantija, būdama viena iš asmens teisių, kartu yra ir būtina sąlyga kitoms asmens teisėms užtikrinti, todėl teisė į teisminę gynybą yra svarbi tiek atskiram individui, tiek visai visuomenei, tiek ir pačiai valstybei, kuri nori save vadinti šiuolaikiška bei civilizuota. Šiame magistro baigiamajame darbe analizuojamas aktualus ir ne ką mažiau problematiškas teisės į teisminę gynybą turinio klausimas ir bandoma nustatyti, ar teisė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra neatsiejama šios fundamentalios asmens teisės dalis. Autorė siūlo teisės į teisminę gynybą konstitucinio principo elementus skirstyti į neatsiejamas ��ios teisės garantijas, kurias iš esmės apribojus ši teisė būtų paneigta, ir papildomas, kurias apribojus laikantis ribojimų pagrįstumo kriterijų, teisė į teismą nebūtų pažeidžiama. Darbe bandoma įrodyti, kad apeliacijos teisė nėra neatsiejama teisės į teisminę gynybą dalis, o yra papildoma asmeniui suteikiama procesinė garantija, kuri, savo ruožtu, yra labai svarbi ir negali būti be pagrindo ribojama. Analizuojant LR CPK įtvirtintus apeliacijos teisės ribojimus, prieinama prie išvados, kad draudimai skųsti sprendimą už akių asmeniui, kurio atžvilgiu toks sprendimas yra priimtas, preliminarų sprendimą ir teismo įsakymą, yra pagrįsti atsižvelgiant į šių bylų nagrinėjimo procesinius ypatumus. Apeliacijos ribojimą ginčo suma taip pat iš dalies galima pateisinti siekiant sumažinti apeliacinės instancijos teismų darbo krūvį ir kartu proceso trukmę. Tačiau taikant šį ribojimą praktikoje turi būti atsižvelgiama į konkrečios bylos reikšmę proceso šalims ir į viešąjį civilinio proceso tikslą aiškinti bei plėtoti teisę.

The aim of this paper is to analyze whether the limitations of right to appeal do not interfere with the right to a court. The paper is started with disclosure of the essence and importance of the right to a court in modern society. To the author‘s mind the right to a court has a social value because on one hand this guaranty is a fundamental human right and on another – it is an essential condition for another rights to be secured from infringement. For this reason the right to a court is important for an individual as well as for whole society. In this paper is analyzed topical and problematical issue of content of the right to a court. Author divides the elements of the right to a court into two groups: inherent elements and subsidiary elements which could be justifiable limited. In this paper author is trying to prove that the right to appeal is subsidiary element of the right to a court. However it is very important procedural guarantee and could not be limited without reasonable ground. It is concluded that limitations of appeal against default judgement, against preliminary judgement and court order that are set in the Code of Civil Procedure of Lithuania are justifiable because of aim and specific procedure of these cases. Limitation of appeal in the monetary disputes depended on particular sum is justifiable in accordance with problems caused by an increase in the number of appeals and by the length of civil proceedings. However this limitation should be applied in respect that in certain cases the matter is very important for the parties involved and it is possible that in such cases arise a significant question which is important for public purpose of civil procedure – for interpretation and development of law which is done at higher instances of courts.